Efnivišur og efnisskipan

 

1. Markhópur og foržekking

2. Val og afmörkun efnis – rannsóknarspurning

3. Efnisyfirlit og kaflaskipting

4. Samning og flutningur fyrirlestra

 

GLĘRUR

 

1. Markhópur og foržekking

Įšur en hafist er handa viš ritgeršarskrif er naušsynlegt aš glöggva sig vel į žvķ hverjum ritgeršin er ętluš. Žótt um skólaritgerš sé aš ręša mį alls ekki hugsa sér aš mašur sé aš skrifa ritgerš fyrir kennarann. Žess ķ staš žurfum viš aš hugsa okkur aš viš séum aš skrifa ritgerš sem eigi aš nį til einhvers tiltekins hóps, og vera lesin vegna veršleika sinna, en ekki bara til aš gefa höfundi einhverja einkunn. Viš veršum žvķ aš leggja vandlega nišur fyrir okkur til hvaša hóps viš ętlum aš nį, og miša efnisval, efnistök og mįlsniš viš žaš. Viš žurfum lķka aš hafa ķ huga aš viš viljum aš ritgeršin hafi įhrif; fįi lesandann til aš skipta um skošun, hugsa eitthvaš upp į nżtt, fį įhuga į tilteknu efni, o.s.frv. Žess vegna žarf framsetning og efnismešferš aš vera įhugavekjandi og „lesendavęn“ ef svo mį segja.

Eitt žaš fyrsta sem naušsynlegt er aš įkvarša er lķkleg foržekking vištakanda. Ķ ritgeršum um fręšileg efni, žar sem notuš eru hugtök sem ekki eru hluti af daglegum oršaforša venjulegs mįls, er oft erfitt aš meta žetta. Į t.d. aš skżra frumlag ķ mįlfręširitgerš, eša sjónarhorn ķ bókmenntaritgerš? Žetta veršur m.a. aš skoša śt frį žeim vettvangi žar sem ritgeršin į aš birtast. Žaš skiptir aušvitaš mįli hvort er veriš aš skrifa mįlfręšigrein ķ Lesbók Morgunblašsins, sem hįlf žjóšin les (eša į a.m.k. kost į aš lesa), Skķmu, tķmarit móšurmįlskennara, žar sem lesendurnir hafa flestir eitthvert inngrip ķ mįlfręši en litla sérmenntun, eša ķ Ķslenskt mįl sem hefur 3-400 įskrifendur sem flestir hafa annašhvort mįlfręšimenntun eša eru sérstakir įhugamenn um efniš, sem gera mį rįš fyrir aš séu tilbśnir aš leggja töluvert į sig til skilnings.

En jafnvel žótt vettvangurinn hjįlpi manni til aš įkveša efnistök aš žessu leyti dugir žaš ekki. Viš viljum aušvitaš nį til sem allra flestra. Žótt greinin ķ Lesbók Morgunblašsins sé e.t.v. einkum ętluš almenningi viljum viš ekki fęla mįlfręšingana frį aš lesa hana; og žótt greinin ķ Ķslensku mįli sé ašallega ętluš sérfręšingum viljum viš ekki aš ašrir sem kynnu aš rekast į hana hrökklist umsvifalaust frį. Žess vegna er oft ęskilegast aš koma żmiss konar grundvallarfróšleik žannig fyrir aš hann nżtist žeim sem į žurfa aš halda, en žvęlist ekki fyrir žeim sem eru meš allt į hreinu fyrir. En žetta er aušvitaš aušveldara en aš segja žaš.

Hér skiptir aušvitaš mįli hversu langa ritsmķš viš erum aš semja. Ķ bókum og lengri ritgeršum er algengt aš talsveršu rżmi, išulega heilum kafla, sé variš til aš gera grein fyrir fręšilegum forsendum höfundarins. Žar getur höfundur įtt von į fjölbreyttum lesendahóp, og vill žess vegna reyna aš tryggja sem best aš allir geti fylgt röksemdafęrslu hans. Žeir sem eru vel kunnugir fręšilegum forsendum höfundarins geta žį hlaupiš yfir slķkan kafla, og stundum bendir höfundur į žann möguleika ķ formįla eša inngangi.

Ef veriš er aš skrifa grein ķ fręšilegt tķmarit gegnir allt öšru mįli. Žar getur höfundur ekki leyft sér slķkan lśxus, heldur veršur aš gefa sér aš lesendur séu nokkurn veginn meš į nótunum. Slķkum greinum er yfirleitt beint til tiltölulega skżrt afmarkašs lesendahóps, sem höfundur veit hvar hann hefur. Žį lętur höfundur sér nęgja aš skżra žaš sem hann hefur sjįlfur til mįlanna aš leggja, en eyšir ekki tķma ķ aš sjį lesendum fyrir fręšilegum grundvelli til aš standa į. Žetta leišir aušvitaš til žess aš fręšileg tķmarit eru oft mjög torlesin fyrir ašra en žį sem eru innvķgšir ķ viškomandi fręšigrein. Žaš hljómar kannski undarlegra aš žaš sé aušveldara aš lesa heila bók um tiltekiš fręšilegt efni en eina stutta tķmaritsgrein, en žannig er žaš samt oft af framangreindum įstęšum.

Žessi vandi er reyndar alls ekki bundinn viš fręšilegar ritgeršir. Ķ blašagreinum kemur žetta lķka til įlita. Hver skilur t.d. greinar um vaxtamįl, aušlindaskatt eša kjölfestufjįrfesta nema hafa fylgst meš žeirri umręšu undanfariš? Oft eru fréttir dagsins lķka óskiljanlegar nema mašur hafi lķka heyrt eša séš fréttirnar ķ gęr og fyrradag. Fréttir eru einatt skrifašar eins og atburšir gęrdagsins og žar į undan séu alžekktir, og sį sem hefur ekki frétt af žeim veršur aš reyna aš bśa sér til mynd af žeim śt frį žvķ sem gerist ķ framhaldinu, og fréttin fjallar um.

2. Val og afmörkun efnis – rannsóknarspurning

Žaš er aušvitaš hęgara sagt en gert aš velja sér efni ķ ritgerš. Viš efnisvališ veršur aš hafa hlišsjón af żmsum žįttum, s.s. ešli og lengd ritgeršarinnar; kunnįttu og hęfileikum höfundar; hversu aušvelt er aš nįlgast heimildir um efniš; o.fl. Žegar um nįmsritgeršir er aš ręša, sem skrifašar eru undir leišsögn kennara, er žaš aušvitaš hlutverk kennarans aš leišbeina nemendum og sjį til žess aš žeir reisi sér ekki huršarįs um öxl ķ efnisvali. Ķ venjulegum nįmskeišsritgeršum og BA-ritgeršum er hęgt aš krefjast žess aš kennarinn hafi žį yfirsżn yfir efniš aš hann geti metiš af sęmilegu öryggi hvort žaš henti ķ ritgerš af žvķ tagi sem um ręšir. Žegar lengra kemur ķ nįmi eru ritgeršir oršnar žaš frumleg verk og fara inn į žaš lķtt kannašar slóšir aš bśast mį viš žvķ aš kennarinn geti ekki ęvinlega įttaš sig į žvķ fyrirfram hvort efniš henti.

Augljóst er aš nemandi į fyrsta įri ķ hįskólanįmi, t.d. ķ ķslensku, hlżtur aš velja sér annars konar efni en nemandi sem er aš hefja ritun BA-ritgeršar. Sį sķšarnefndi hefur vęntanlega bęši fengiš góša undirstöšumenntun sem gerir honum kleift aš takast į viš efni sem hann hefši alls ekki getaš skrifaš um į fyrsta įri. Žar er bęši um aš ręša žekkingu į ķslensku mįli og bókmenntum aš fornu og nżju, og einnig žjįlfun ķ notkun żmissa fręšikenninga og hugtaka. Auk žess hefur nemandinn vonandi fengiš žjįlfun ķ ritgeršasmķš žannig aš hann getur tekiš efniš öšrum og fręšilegri tökum en mögulegt hefši veriš fyrir hann ķ upphafi nįms. Ritgeršir nemenda į fyrsta įri hljóta žvķ annašhvort aš fjalla um mjög afmörkuš atriši, eša verša nokkuš yfirboršskenndar.

Efni sem hentar ķ 6-8 sķšna nįmskeišsritgerš žarf vitaskuld ekki aš henta ķ BA-ritgerš, og öfugt. Hins vegar er aušvitaš ekki žar meš sagt aš efniš rįši alltaf algerlega lengd ritgeršarinnar. Vissulega er hęgt aš skrifa mislangar ritgeršir um sama efni, meš žvķ aš afmarka žaš į mismunandi hįtt, fara mishratt yfir sögu, fara mislangt śt ķ smįatriši o.s.frv. Žaš ber žó aš varast aš stytta eša lengja ritgeršir til žess eins aš koma žeim nišur eša upp ķ įkvešinn blašsķšufjölda, įn žess aš hugsa byggingu žeirra og afmörkun upp į nżtt ķ leišinni. Ef hęgt er aš bęta einhverjum efnisžętti viš, eša fella śt, įn žess aš breyta jafnframt efnisafmörkun ritgeršarinnar bendir žaš til žess aš hśn hafi ekki veriš nógu vönduš ķ upphafi.

Efnisvališ mótast lķka af žvķ hvort unnt sé aš afla sęmilegra heimilda, įn žess aš ķ žaš fari of mikill tķmi mišaš viš ešli ritgeršarinnar. Hér skiptir aušvitaš meginmįli hvers ešlis ritgeršin er. Ķ nįmskeišsritgeršum er yfirleitt ekki gert rįš fyrir žvķ aš nemendur komi meš nżjar uppgötvanir, heldur er žar fyrst og fremst veriš aš kanna hvort žeir hafi kynnt sér tiltekiš efni og geti unniš śr žvķ į skilmerkilegan hįtt. Žį er ķ raun mišaš viš aš allar naušsynlegar heimildir séu tiltękar, og lķtill tķmi fari ķ aš afla žeirra. Ķ MA-ritgerš eša doktorsritgerš er aftur į móti bśist viš einhverju frumlegu; aš höfundur annašhvort dragi fram nżja žekkingu eša tślki žaš sem įšur var vitaš į nżstįrlegan hįtt, nema hvorttveggja sé. Žar mį bśast viš aš mjög mikill tķmi geti fariš ķ heimildaöflun og śrvinnslu, og oft śtilokaš aš meta žann tķma fyrirfram.

Viš skulum taka dęmi af nemanda sem hefur įhuga į ķslenskri mįlsögu, og langar til aš skrifa BA-ritgerš um mįlbreytingar ķ ķslensku į 15. öld. Kennari myndi sennilega ekki fallast į žaš efni; ekki vegna žess aš žaš sé ekki forvitnilegt ķ sjįlfu sér, heldur vegna žess aš heimildir um žetta tķmabil eru svo fįskrśšugar aš BA-ritgerš um žaš yrši hvorki fugl né fiskur. Einnig mį taka dęmi af nemanda sem vildi skrifa um įhrif herstöšvarinnar į Keflavķkurflugvelli į ķslenskt mįl. Kennarinn myndi sennilega rįša nemandanum eindregiš frį aš velja žaš efni; ekki vegna žess aš heimildir skorti ķ sjįlfu sér, heldur vegna žess aš žaš er įkaflega erfitt aš festa hendur į višfangsefninu.

En žótt bśiš sé aš velja efniš er ekki žar meš sagt aš žaš val sé endanlegt. Oft kemur ķ ljós žegar vinnan er komin įleišis aš efniš er annašhvort of žröngt eša of vķtt – oftast reyndar hiš sķšarnefnda. Viš žvķ veršur žį aš bregšast į einhvern hįtt. Yfirleitt er skynsamlegt aš hugsa fyrir žvķ strax ķ byrjun hvernig hęgt vęri aš breyta afmörkun efnisins, ef žaš reynist of žröngt eša of vķtt. Žetta er m.a. hęgt aš gera meš žvķ aš vinna fyrst aš žeim efnisžįttum sem hljóta alltaf aš verša meš, en hafa jafnframt ķ huga ašra sem hęgt er aš bęta viš eša fella brott, ef įstęša er til.

Muniš samt, eins og įšur er nefnt, aš efnisafmörkunin veršur aš vera ķ samręmi viš žaš hvernig ritgeršin veršur aš lokum. Ef eitthvaš er fellt brott sem įtti aš vera meš, eša einhverju bętt viš sem ekki var gert rįš fyrir ķ upphafi, žarf aš hugsa efnisafmörkunina upp į nżtt og skrifa inngang meš tilliti til žess. Žaš skiptir nefnilega miklu mįli aš afmörkunin sé rökleg; aš ekki viršist tilviljanakennt hvaš tekiš er meš og hverju sleppt. Hin endanlega afmörkun getur leitt til žess aš sleppa žurfi köflum sem bśiš er aš skrifa. Slķkt er alltaf erfitt, en žaš mį alls ekki hika viš aš gera žaš ef heildin krefst žess. Ķ ritgerš skiptir heildin meira mįli en einstakar snjallar hugmyndir sem ekki falla inn ķ hana.

Efnisafmörkun getur aušvitaš breyst af żmsum öšrum įstęšum en žeirri aš upphaflegt efni sé of vķtt eša of žröngt. Oft er žaš svo aš mašur sökkvir sér nišur ķ einhvern efnisžįtt og finnst hann mun įhugaveršari og feitara į stykkinu en mašur hafši ķmyndaš sér fyrirfram. Žaš getur leitt til žess aš mašur vilji gera žann žįtt aš buršarįs ritgeršarinnar, enda žótt sś hafi ekki veriš ętlunin ķ upphafi. Eins getur veriš aš heimildir um tiltekinn efnisžįtt reynist rżrari en tališ var ķ upphafi, žannig aš sį žįttur geti ekki boriš uppi ritgeršina. Žį mį reyna aš velja annan efnisžįtt eša annaš sjónarhorn til aš ganga śt frį.

Viš slķka breytingu į efnisafmörkun er aš sjįlfsögšu ekkert aš athuga; hśn er bęši ešlileg og sjįlfsögš. Enn veršur samt aš minna į aš hśn krefst žess aš efniš sé hugsaš ķ heild upp į nżtt. Eins og minnst hefur veriš į įšur er gott aš gera sem nįkvęmast efnisyfirlit ķ upphafi, og breyta žvķ sķšan eins oft og žörf krefur. Ef upphaflegt efnisyfirlit helst óbreytt allan ritunartķmann er įstęša til aš hugsa sinn gang. Žaš er ótrślegt aš höfundur hafi haft svo góša yfirsżn fyrirfram aš hann hafi getaš séš fyrir endanlegan strśktśr ritgeršarinnar ķ smįatrišum. Hitt er lķklegra aš hann hafi fylgt fyrsta efnisyfirliti sķnu ķ blindni og lįtiš žaš stjórna byggingu ritgeršarinnar. Žaš eru ekki rétt vinnubrögš.

Įšur en skiliš er viš žessa umręšu um efnisval er rétt aš nefna žaš aš oft vilja menn fį eitthvert įhugavert og spennandi efni til aš skrifa um. Vissulega mį ekki vanmeta slķkar óskir. Hins vegar er rétt aš hafa ķ huga aš žaš eru ekki endilega tiltekin efni sem eru spennandi eša óspennandi ķ sjįlfu sér; mįliš snżst oft miklu fremur um efnistök og sjónarhorn. Ef mašur sökkvir sér ofan ķ eitthvert efni, finnur į žvķ réttan flöt og vinnur samviskusamlega śr heimildum um žaš, veršur žaš oftastnęr spennandi žótt svo lķti ekki śt fyrir ķ fyrstu. En jafnvel mest spennandi efni verša einhvern tķma leišigjörn og höfundur fyllist vonleysi. Hér gildir žolinmęši og žrautseigja. Žaš er óskaplega žęgileg tilfinning žegar allir endar eru aš smella saman ķ langri ritgerš, žar sem mašur sį ekki til lands lengi vel.

Žegar um fręšilegar ritgeršir er aš ręša byggjast žęr oft į einni svokallašri rannsóknarspurningu. Žetta er lykilspurning ritgeršarinnar, žungamišja hennar, og žvķ skiptir miklu mįli hvernig hśn er.

Hvers ešlis eru rannsóknarspurningar? Žaš er erfitt aš gefa einfalt svar viš žvķ, en meginatrišiš er aš rannsóknarspurning veršur aš skipta mįli. Höfundur veršur aš hafa įhuga į aš svara henni, og lesendur žurfa aš hafa įhuga į aš vita svariš. Žess vegna er mikilvęgt aš velta žvķ vel fyrir sér hvers spyrja skuli. Spurningin er oft mikilvęgari en svariš.

Aušvitaš eru fręširitgeršir oft annars ešlis. Hugsum okkur t.d. ritgerš sem heitir Ęvi og verk Steins Steinarr. Žaš er augljóst aš slķk ritgerš er ekki byggš upp kringum eina spurningu, heldur er markmiš hennar aš rekja ęviferil Steins eftir tiltękum heimildum og fjalla um verk hans; segja frį žeim helstu og e.t.v. greina einhver ljóš. Žaš mį žvķ bśast viš aš slķk ritgerš verši mjög śtleitin, og getur oršiš sundurlaus ef ekki er gętt vel aš.

Viš getum hins vegar hugsaš okkur spurningu eins og Hvaša įhrif höfšu sósķalķskar skošanir Steins Steinarr į kvešskap hans? Žar erum viš komin meš spurningu sem viš žurfum aš leita svara viš, eftir įkvešnum reglum; viš finnum višeigandi heimildir og tślkum žęr. Slķk ritgerš ętti aš verša mun hnitmišašri en hin, žvķ aš žar er ekkert tekiš meš sem ekki varšar beinlķnis spurninguna. Athugiš aš žótt hér sé talaš um rannsóknarspurningu er ekki žar meš sagt aš heiti ritgeršar žurfi endilega aš vera spurning. Rannsóknarspurningin sjįlf žarf ekki einu sinni aš vera oršuš nokkurs stašar ķ ritgeršinni. Žaš sem skiptir mįli er aš hśn stżri vinnu höfundarins, og lesendur įtti sig į žvķ um hvaš er veriš aš fjalla.

Įšur en höfundur fer af staš meš efniš er ęskilegt aš hann hafi eitthvert svar viš rannsóknarspurningunni ķ huga. Sumum finnst hér fariš aftan aš efninu, og telja aš höfundur eigi einmitt ekki aš hafa neitt svar ķ huga fyrr en rannsókninni er lokiš. Aš öšrum kosti sé hętta į aš hann sé fyrirfram bśinn aš gefa sér svariš og lķti žvķ ekki hlutlaust į röksemdir mįlsins. En žetta er misskilningur. Oft er žaš svo aš manni finnst einhver spurning įhugaverš vegna žess aš mašur hefur grun um hvert svariš viš henni sé; en hefur hins vegar ekki rök fyrir žvķ svari. Góšar ritgeršir byggjast oft į snjöllum hugmyndum, sem eru žį svariš, en samningin felst žį ķ žvķ aš formślera spurninguna og fęra rök aš svarinu; sżna fram į aš hugmyndin gangi upp. Aušvitaš getur žetta fariš į annan veg; sumar hugmyndir sem ķ upphafi virtust góšar viršast viš nįnari athugun ekki standast. En žaš žarf ekki aš eyšileggja ritgeršina. Eftir sem įšur er hęgt aš leggja upp meš hugmyndina sem tilgįtu, og vinna śt frį henni, enda žótt lokanišurstašan verši sś aš upphaflega tilgįtan hafi veriš röng.

3. Efnisyfirlit og kaflaskipting

Ķ upphafi er naušsynlegt aš gera sem nįkvęmast efnisyfirlit aš ritgeršinni. Sumir gera bęši efnisyfirlit og svokallaša efnisgrind. Munurinn į žessu tvennu er ekki mikill, en fyrst og fremst sį aš efnisyfirlitinu er oft ętlaš aš vera hluti af ritgeršinni, yfirlit yfir efni hennar, en efnisgrindin er fremur lżsing į ritgeršinni; žar gęti t.d. komiš stutt įgrip af žvķ sem ętlunin er aš hafa ķ hverjum kafla.

Höfundur žarf aš hafa efnisyfirlit til hlišsjónar allan tķmann mešan į samningu ritgeršarinnar stendur. Žannig getur hann t.d. merkt viš žį kafla sem lokiš er, kafla sem eru ķ vinnslu, og kafla sem vinna er ekki hafin viš. Žetta žżšir aušvitaš ekki aš höfundur eigi aš halda sér daušahaldi ķ efnisyfirlitiš įn žess aš hrófla nokkuš viš žvķ. Žvert į móti į efnisyfirlitiš aš vera ķ stöšugri endurskošun, žvķ aš hugmyndir höfundar um nišurröšun efnis, kaflaskiptingu o.ž.h. hljóta aš breytast į vinnslustigi. Žaš sem skiptir mįli er aš į hverjum tķma sé til efnisyfirlit sem er hugsaš sem heild.

Ritgeršir skiptast ęvinlega ķ žrjį meginhluta; inngang, meginmįl og nišurstöšur eša lokaorš. Athugiš aš kaflarnir žurfa aušvitaš ekki aš heita žetta; a.m.k. er meginmįl aldrei kaflaheiti.

En hér er rétt aš benda į mun į formįla og inngangi. Formįli er ekki hluti ritgeršar; hann hefur oft aš geyma einhvers konar frįsögn af tilurš verksins, žakkir höfundar til žeirra sem hafa ašstošaš hann, og einhvers konar persónulegar hugleišingar höfundar ķ tengslum viš verkiš og tilurš žess. Einnig er formįli stundum eftir annan en höfund, og žį er hann t.d. skjall um höfundinn eša verkiš, tenging viš önnur verk o.s.frv. Inngangur er aftur į móti hluti verksins, žar sem višfangsefniš er kynnt og reifaš; oft er žar lķka yfirlit um efnisskipan ritgeršarinnar, og żmiss konar undirstöšufróšleikur sem naušsynlegur er til skilnings į efninu.

Ķ flestum tilvikum, nema žegar um allra stystu ritgeršir er aš ręša, er naušsynlegt aš hafa fleiri en eitt lag ķ kaflaskiptingu. Meš žvķ er įtt viš aš ritgeršinni sé skipt ķ meginkafla, en meginköflum svo aftur ķ undirkafla, og žeim aftur ķ undirkafla ef įstęša žykir til. Stundum mį finna allt upp ķ fimm eša sex lög ķ kaflaskiptingu, en ritgerš žarf žó aš vera talsvert löng til aš žola fleiri en žrjś lög, og ķ styttri ritgeršum eru tvö lög oftast nóg. Žaš er naušsynlegt aš gera sér skżra grein fyrir tilgangi slķkrar lagskiptingar. Kaflaskipting žjónar žeim tilgangi aš aušvelda lesandanum aš fį yfirsżn yfir efniš. Žaš er miklu aušveldara aš įtta sig į efni sem er brotiš upp ķ tiltölulega litlar einingar en į löngum texta įn skila, žar sem mörgum sögum fer fram ķ einu. En kaflaskiptingin snżr ekki bara aš lesandanum; hśn žvingar lķka höfundinn til hnitmišašri framsetningar. Žegar tilteknum kafla lżkur veršur höfundurinn aš velta fyrir sér hvort žaš efni sem kaflinn fjallar um sé žar meš afgreitt. Ef svo er ekki, žį bendir žaš til žess aš afmörkun kaflans sé röng.

Žaš er hins vegar ótrślegt aš allir kaflar ritgeršar eigi heima į sama plani, ef svo mį segja.

Allar lķkur eru į žvķ aš efnisatriši sumra kafla eigi nįnar saman en annarra. Ķ žvķ tilviki er ešlilegt aš lįta kaflana sem tengjast nįiš vera undirkafla ķ ašalkafla, ķ staš žess aš lįta žį alla vera ašalkafla. Ef ašalkaflar eru oršnir margir er erfišara aš fį yfirsżn yfir samhengiš; žaš er aušveldara ef meginskil eru höfš tiltölulega fį, en ašalköflum sķšan skipt nįnar nišur.

Oft er tališ ešlilegt aš meginmįlskaflar séu 3-5; aušvitaš er ekki hęgt aš hafa um žaš neina nįkvęma reglu, og žetta tengist lengdinni nokkuš. Žó eru slķk tengsl ekki mikil; aukin lengd į fremur aš hafa žau įhrif aš svišum undirkafla fjölgi. Athugiš aš žaš er engin įstęša til žess aš svišin séu alls stašar jafnmörg. Vel getur veriš aš ķ einum ašalkafla žurfi fjögur sviš, en ķ öšrum dugi tvö. Einn undirkafli er merkingarleysa.

Ekki er hęgt aš gefa neina nįkvęma reglu um žaš hversu langir kaflar skuli vera. Ašalkaflar geta veriš mjög mislangir, en ekki viršist frįleitt aš miša viš žaš aš lęgsta sviš undirkafla sé kringum ein blašsķša. Žaš getur žó veriš bęši meira og minna, en ef undirkafli er farinn nišur fyrir hįlfa blašsķšu er hępiš aš hann eigi rétt į sér. Undirkafli getur lķka fariš upp ķ 3-4 sķšur, en ef hann er oršinn lengri verša aš vera góš rök fyrir žvķ.

Oft amast nemendur viš mikilli kaflaskiptingu, segja aš hśn trufli lesandann og slķti efniš of mikiš ķ sundur. En žį er bara hęgt aš henda śt öllum kaflafyrirsögnum fyrir lokaśtprentun, žannig aš endanleg gerš verši įn kaflaskiptingar. Meginatrišiš er aš kaflaskiptingin sé fyrir hendi į vinnslustigi, og aušveldi höfundi aš setja efniš fram į skipulegan hįtt, eins og įšur segir. Ef svo er, žį kemur hśn lesandanum lķka aš gagni enda žótt hann sjįi hana ekki.

Naušsynlegt er aš gefa hverjum kafla, bęši ašalköflum og undirköflum, lżsandi heiti. Žaš aušveldar höfundi samninguna, og žegar heitunum er safnaš saman ķ efnisyfirlit er aušveldara aš glöggva sig į žvķ hvort öllum efnisžįttum hafa veriš gerš skil, hvort röš žeirra er ešlileg, hvort skipting ķ ašal- og undirkafla er skynsamleg, o.s.frv.

Kaflaheitin aušvelda lķka lesendum aš glöggva sig į efninu. Nemendur segja oft aš žeir finni ekkert heiti sem passi į tiltekinn undirkafla. Ef svo er, žį geta įstęšurnar veriš tvęr. Ein įstęša getur veriš sś aš kaflinn fjalli ekki um neitt afmarkaš efni, heldur sé žar fléttaš saman efnum. Žį kemur annars vegar til įlita aš skipta kaflanum frekar nišur, og greina betur milli umfjöllunarefnanna; eša hins vegar aš fęra eitthvaš af efni kaflans ķ ašra kafla, žar sem kann aš vera frekari umfjöllun um efniš. Hin įstęšan fyrir žvķ aš erfišlega gengur aš gefa kafla nafn getur svo einfaldlega veriš sś aš kaflinn fjalli ekki um neitt; sé lķtilsveršur oršavašall. Ef svo er į hann aušvitaš ekki heima ķ ritgeršinni.

Ķ hvaša röš į aš skrifa kaflana? Oft er gott aš skrifa inngang fyrst, žvķ aš žį neyšist höfundur til aš leggja efniš nišur fyrir sér. Ķ inngangi er rannsóknarspurning verksins sett fram, og įętlun höfundar um žaš hvernig hann ętli aš leita svars viš henni. Žaš er hins vegar naušsynlegt aš endurskoša innganginn ķ lokin, žegar ašrir kaflar hafa veriš samdir, og breyta honum til samręmis viš žaš sem gert var. Žaš er nefnilega mjög ótrślegt aš allt hafi gengiš eftir eins og rįšgert var ķ upphafi. Stundum sér mašur ķ inngangi aš höfundur segist ętla aš fjalla um žetta eša hitt ef tķmi vinnist til. Ķ nišurlagi stendur svo aš forvitnilegt hefši veriš aš fjalla um žetta eša hitt, en žvķ mišur gefist ekki tóm til žess. Žetta mį alls ekki gera. Žetta getur kennari kannski gert ķ kennslustund, en höfundur sem skilar af sér ritgerš veit hvaš hann komst yfir og hvaš ekki, og žess vegna hefur hann tękifęri til aš breyta innganginum. Hann mį ekki fyrir nokkurn mun gefa lesendum til kynna aš honum hafi į einhvern hįtt mistekist ętlunarverk sitt. Ritgerš į aš mynda heild, og žess vegna veršur aš snķša alla slķka agnśa af.

Ešlilegt er aš hefja inngang meš einhverri almennri svišsetningu į efninu. Sķšan mį žrengja umfjöllunina nišur ķ spurninguna sem į aš spyrja. Sem dęmi um inngang getum viš skošaš inngang aš nżlegri tķmaritsgrein. Žar meš er ekki sagt aš žetta sé neinn fyrirmyndarinngangur, eša žar sé fylgt nįkvęmlega öllum leišbeiningum sem hér eru gefnar; en žaš er naušsynlegt aš hafa eitthvaš ķ höndunum til aš skoša. Ķ žessum inngangi er engin ein rannsóknarspurning sett fram, en augljóst er hver hśn vęri; eitthvaš ķ lķkingu viš „Hver er munurinn į oršaröš ķ sagnliš aš fornu og nżju?“. Hér er žessi meginspurning, sem hvergi er borin beint upp, brotin upp ķ 8 žętti, eins og sjį mį. Slķkt getur veriš įgętt, žótt žaš sé ekki naušsynlegt; en žaš aušveldar lesandanum aš glöggva sig į efninu.

Eftir aš žessar spurningar hafa veriš settar fram er svo gefiš yfirlit yfir efni ritgeršarinnar, og sżnt hvaš fjallaš er um ķ hverjum kafla. Enn fremur er spurningunum svaraš žar ķ stuttu mįli. Sumir eru andvķgir žvķ, og vilja lįta svörin koma lesandanum į óvart. Ašrir benda hins vegar į aš fręšileg ritgerš eigi ekki aš lśta sömu lögmįlum og sakamįlasaga. Svariš hefur ekkert gildi ķ sjįlfu sér; žaš eru rök höfundarins sem skipta mįli. Žess vegna spillir žaš ekki įnęgju lesandans af lestrinum žótt hann viti svariš fyrir. Og reyndar mį halda žvķ fram aš žaš aušveldi lesandanum lesturinn aš svariš sem höfundurinn ętlar aš gefa skuli koma fram žegar ķ byrjun. Žį getur lesandinn nefnilega veriš į verši, og į aušveldara meš aš įtta sig į hvaša žętti ķ röksemdafęrslu höfundar hann eigi aš skoša sérstaklega. Hann veit aš til aš höfundur geti komist aš žessari nišurstöšu veršur hann aš finna rök meš henni, en hafna hugsanlegum mótrökum; og žvķ į lesandinn aušveldara meš aš leita aš veilum ķ rökum höfundar.

Ķ ašalköflum getur veriš ešlilegt aš hafa sérstakan inngang aš efni hvers kafla, og sérstakan nišurstöšukafla. Žetta er žó matsatriši. Žaš sem skiptir mįli er hins vegar aš sérhver kafli sé hugsašur eins og ritgeršin ķ heild, meš inngang, meginmįl og nišurlag. Og žessi hugsun į aš stżra efnisskipan nišur ķ smęstu efniseindir, efnisgreinarnar. Hver efnisgrein į aš mynda įkvešna heild. Greinaskil į ekki aš setja af handahófi eftir einhvern įkvešinn lķnufjölda, heldur eiga žau aš marka einhver skil ķ efninu. Žó veršur aš gęta žess aš hafa žau hvorki of oft né of sjaldan. Greinaskil meš 2-3 lķna millibili fara illa, enda ólķklegt aš žau žjóni žį efninu; hępiš er aš inngangur, meginmįl og nišurlag rśmist ķ 2-3 lķnum. Ef hįlf sķša eša meira er oršin milli greinaskila žarf höfundur aš hugsa sinn gang. Žaš bendir til aš efniš sé ekki nógu hnitmišaš, og hętt viš aš lesandinn sé bśinn aš missa žrįšinn. Greinaskil hafa öšrum žręši žann tilgang aš gefa lesandanum fęri į aš stoppa smįvegis og ķhuga efniš; en žį mį ekki lķša of langt į milli žeirra. Heil blašsķša įn greinaskila er lķka įkaflega óįrennileg. Efnisgreinar eigi helst ekki aš vera styttri en 5 lķnur og ekki lengri en 15, en aušvitaš eru undantekningar frį žessu.

Segja mį aš efnisgreinar séu minnstu sjįlfstęšu einingar textans; žęr eiga, ef vel į aš vera, aš hafa einhvers konar upphaf, mišju og endi, rétt eins og ritgeršin sjįlf. Aušvitaš veršur aš tślka žetta mjög rśmt, en eftir stendur aš hver efnisgrein į aš hverfast um eitt efnisatriši eša eina hugsun, sem er skżrt afmörkuš bęši frį undanfarandi og eftirfarandi texta; aš öšrum kosti rķs hśn ekki undir nafni. Einhvern veginn žarf aš leiša lesandann aš hugsuninni, koma henni į framfęri, og ljśka umfjölluninni. Žetta tengist lķka lengd efnisgreina; of stutt efnisgrein rśmar vart eina hugmynd, en of löng getur oršiš žvęlin. Žaš sżnir sig aš fólk hefur yfirleitt nokkuš góša tilfinningu fyrir žvķ hvernig eigi aš skipta texta ķ efnisgreinar. Reynslan er sś aš ķ stórum drįttum ber fólki saman ķ žessu, žótt aušvitaš séu mżmörg frįvik. Samręmiš er a.m.k. alltof mikiš til aš hęgt sé aš segja aš fólk setji greinaskil bara af handahófi.

Ķ Handbók um ritun og frįgang er vikiš aš tengslum efnisgreina; hvernig eigi aš lįta textann renna ešlilega įfram, žannig aš eitt leiši af öšru. Žar eru nefndar nokkrar ašferšir viš slķka brśarsmķš. Ein er sś aš taka upp orš śr nišurlagi undanfarandi efnisgreinar og hefja žį nęstu meš žvķ, eša žį meš fornafni sem vķsar til žess. Önnur leiš er aš nota tengiorš sem vķsa meš einhverjum hętti til undanfarandi texta, s.s. samt sem įšur, žess vegna, žó, žrįtt fyrir žetta, žvķ, o.s.frv. Athugiš aš ekki er žar meš sagt aš žessi orš eša oršasambönd žurfi aš standa alveg ķ upphafi efnisgreinarinnar. Žrišja ašferšin er sś aš breyta um sjónarhorn og nota orš og oršasambönd sem gefa žaš til kynna, t.d. į hinn bóginn, eigi aš sķšur, ķ öšru lagi, hins vegar o.s.frv. Żmsar fleiri ašferšir eru til, og žęr lęriš žiš smįtt og smįtt. Žaš mį ekki heldur lķta svo į aš žau orš og oršasambönd sem hér hafa veriš nefnd geti ašeins stašiš į greinaskilum — žvķ fer fjarri.

Hér hefur veriš rętt um efnisgreinar og lengd žeirra; en einnig žarf aš hyggja aš mįlsgreinum. Rétt er aš hafa ķ huga aš ekki er alltaf geršur munur į oršunum mįlsgrein og efnisgrein. Stundum er fyrrnefnda oršiš lįtiš hafa bįšar merkingarnar, og efnisgrein er tiltölulega nżtt orš, sem bśiš hefur veriš til ķ žeim tilgangi aš losna viš óžęgindin sem žessi tvķręšni oršsins mįlsgrein getur skapaš. En athugiš aš žessi hugtök tilheyra tveimur mismunandi svišum mįlsins og eru skilgreind į ólķkan hįtt. Mįlsgrein er formlegt hugtak, skilgreint śt frį setningafręšilegum og formlegum žįttum. Mįlsgreinar eru yfirleitt afmarkašar meš punkti, en stundum spurningarmerki eša upphrópunarmerki. Efnisgrein er aftur į móti efnislegt eša merkingarlegt hugtak, skilgreint śt frį efni textans og efnistökum, žótt vissulega hafi efnisgreinar lķka sķna formlegu afmörkun, ž.e. greinaskilin.

Mįlsgreinar geta veriš mismunandi langar, en žó veršur aš gęta žess aš hafa žęr hvorki alltof stuttar né alltof langar og flóknar. Of algengt er aš fólk setji ekki mįlsgreinaskil į réttum stöšum. Ķ Handbók um ritun og frįgang er talaš um žrjįr tegundir af vondum mįlsgreinum; ķ fyrsta lagi runur, sem eru „langar, illa hugsašar og klaufalega myndašar mįlsgreinar“, ķ öšru lagi druslur, sem eru „mįlsgreinar sem hafa ekki ešlilega framvindu mišaš viš upphafiš“, og ķ žrišja lagi er talaš um kommusplęsingu, žegar „tvęr ólķkar mįlsgreinar eru settar saman meš kommu žar sem ešlilegra vęri annašhvort aš setja punkt og hefja nżja mįlsgrein eša nota tengingu“.

Mįlsgrein sem er oršin margar lķnur hefur žį oftast aš geyma fleiri en eina ašalsetningu og nokkrar aukasetningar, og sumar žeirra hafa aftur aš geyma aukasetningar, og śt śr žessu getur komiš hiš mesta torf. Slķkar runur er naušsynlegt aš slķta ķ sundur; oftast meš punkti, en stundum getur semķkomma gert sama gagn. Žaš veršur žó aušvitaš aš gęta žess aš hvor eša hver hluti um sig geti stašiš sjįlfstęšur. Muniš aš ķ hverri mįlsgrein žarf aš vera a.m.k. ein ašalsetning; aukasetning getur ekki boriš uppi mįlsgrein. Hugiš vandlega aš žessu, žegar žiš lesiš yfir texta ykkar; skošiš hverja mįlsgrein um sig og athugiš hvort hśn stenst aš žessu leyti. Flestir hafa ķ sjįlfu sér tilfinningu fyrir žessu, og žau brot sem mašur sér į žessu — sem eru talsvert algeng — stafa af hrošvirkni ķ frįgangi.

4. Samning og flutningur fyrirlestra

Žegar veriš er aš semja erindi til flutnings er mikilvęgt aš hafa ķ huga aš žaš er grundvallarmunur į žvķ aš flytja fyrirlestur og lesa upp ritgerš. Žegar mašur les fręšigrein ręšur mašur venjulega hrašanum sjįlfur. Ef eitthvaš er torskiliš žį er hęgt aš lesa žaš aftur, fletta til baka o.s.frv. Sumir eru kannski 10 mķnśtur aš lesa grein sem ašrir eru klukkutķma meš. Žegar hlustaš er į fyrirlestur er žessu öšruvķsi fariš. Žį eru allir hįšir hraša fyrirlesarans, og ekki žżšir aš bišja hann aš stoppa, segja eitthvaš aftur eša śtskżra betur. Žess vegna skiptir öllu aš įheyrendur skilji allt jafnóšum; og ein meginskylda fyrirlesarans er aš gera žeim žaš kleift. Aš žvķ leyti mį segja aš geršar séu miklu meiri kröfur til fyrirlesturs en ritgeršar.

Žeir sem eru óvanir aš flytja fyrirlestra brenna sig oft į žvķ aš ętla aš koma of miklu efni aš, og lesa žvķ alltof hratt, žannig aš erfitt eša śtilokaš er aš fylgja žeim. Muniš aš mišaš viš hęfilegan hraša tekur žaš a.m.k. 4-5 mķnśtur aš flytja texta af einni sķšu (mišaš viš 14 punkta letur). Žetta žżšir aš 30 mķnśtna fyrirlestur er u.ž.b. 6-8 sķšur, og žó frekar fęrri en fleiri. Athugiš aš žaš mį alls ekki lesa ķ belg og bišu įn žess aš lķta upp; naušsynlegt er aš horfa sem mest framan ķ įheyrendur og gera örstutt hlé į mįli sķnu öšru hverju, einkum į mikilvęgum stöšum. Best er aš kunna fyrirlesturinn svo vel aš manni nęgi aš gjóa ašeins augunum į blašiš öšru hverju og geti sķšan horft fram ķ salinn um leiš og mašur flytur nęstu setningu eša setningar. Žessu fylgir hins vegar sś hętta aš mašur finni ekki rétta stašinn nęst žegar mašur gjóar augunum į blašiš. Til aš minnka hęttuna į žvķ er rétt aš hafa textann meš góšu lķnubili og mörgum greinaskilum; žaš aušveldar manni aš finna rétta stašinn.

Til aš aušvelda įheyrendum aš fylgjast meš er naušsynlegt aš vera annašhvort meš dreifiblöš (śthendur), glęrur eša hvorttveggja. Ķ žetta žarf svo aš vitna öšru hvoru, žannig aš įheyrendur viti hvert mašur er kominn. Žaš skiptir ótrślega miklu mįli fyrir įheyrandann aš fyrirlesarinn segi öšru hvoru: „Eins og sést ķ töflu 3 hér į glęrunni, žį ...“ eša „Lķtiš nś į dęmi 6 į dreifiblašinu“. Sumt er lķka alls ekki hęgt aš lesa upphįtt svo vel fari, t.d. töflur eša myndir. Aušvitaš er hęgt aš teikna slķkt į töfluna, og žaš gerir mašur išulega ķ kennslu, žegar fyrirlesturinn hefur ekki veriš skrifašur fyrirfram ķ smįatrišum og ekki įkvešiš nįkvęmlega hvaša dęmi verša tekin. En opinbera fyrirlestra eša erindi į rįšstefnum skrifa menn yfirleitt ķ heild fyrirfram, enda gefst žį yfirleitt enginn tķmi til töfluskrifta.

Žaš reynir verulega į fyrirlesarann aš velja efni į žessi dreifiblöš eša glęrur. Erfitt er aš gefa nįkvęmar leišbeiningar um hvaš žar skuli vera, en žar er rétt aš hafa ķ upphafi örstutta markmišslżsingu (1-3 lķnur); sķšan getur veriš rétt aš draga saman meginefniš śr hverjum kafla fyrirlestursins. Naušsynlegt er aš hafa žarna hvers kyns dęmi dęmi sem fjallaš er um. Einnig getur veriš įstęša til aš hafa žar beinar tilvitnanir, nefna heimildarrit o.fl. Ķ mörgum tilvikum nęgir ein sķša, en oft eru dreifiblöš margar sķšur, t.d. ef į žeim eru töflur og myndir eša langar beinar tilvitnanir. Slķkt er žį ekki lesiš upp, heldur įheyrendum lįtiš eftir aš skoša žaš — jafnvel žegar heim er komiš, ef svo vill verkast.

Žaš skiptir miklu mįli aš halda sig innan tķmamarka. Naušsynlegt er aš vera bśinn aš ęfa sig aš lesa fyrirlesturinn upphįtt og taka tķmann į lestrinum; sķšan er óhętt aš bęta viš 10-20%, žvķ aš yfirleitt tekur lesturinn lengri tķma žegar į hólminn er komiš en į ęfingunni. Žegar bśiš er aš fella fyrirlesturinn aš tķmarammanum er gott aš merkja viš ķ handritinu hvert mašur ętti aš vera kominn eftir 5 mķnśtur, 10 mķnśtur, 15 mķnśtur o.s.frv. Meš žvķ móti getur mašur hrašaš eša hęgt į lestrinum ķ tęka tķš, en lendir ekki ķ žvķ aš vera bśinn löngu fyrir tķmann eša žurfa aš buna lokaoršunum śt śr sér į margföldum hraša. Žaš getur lķka veriš gott aš hafa aftarlega ķ fyrirlestrinum afmarkašan kafla sem hęgt er aš sleppa, ef tķminn er oršinn naumur, įn žess aš žaš hafi įhrif į heildina.

Til aš vekja — og halda — athygli įheyrenda mį beita żmsum ašferšum. Einn möguleiki er aš spyrja spurninga og svara žeim sķšan. Ķ fyrirlestri um tķšni višskeyta ķ ķslensku gęti t.d. komiš žessi kafli:

En hver skyldu vera algengustu višskeyti mįlsins? Flestum detta lķklega ķ hug višskeytin -legur, -un og -ari; en er žaš rétt? Lķtum į töflu 2 į dreifiblašinu.

Žaš eru a.m.k. tvęr įstęšur fyrir žvķ aš gott getur veriš aš gera dįlķtiš af žvķ aš spyrja slķkra spurninga. Önnur er sś aš spurningarnar gefa įheyrandanum tękifęri til aš sperra eyrun; hann fęr aš vita aš nś er eitthvaš merkilegt aš koma og getur sett sig ķ stellingar til aš taka viš žvķ. Ef komiš er beint og umbśšalaust aš efninu og sagt:

Algengustu višskeyti mįlsins eru -legur, -un og -ari,

žį er žessu skellt framan ķ įheyrandann óvišbśinn og eins vķst aš hann įtti sig ekki fyrr en seinna į žvķ aš žetta var ašalpśšriš ķ fyrirlestrinum — og hann missti af žvķ! — Hin įstęšan fyrir gagnsemi spurninga er sś aš žęr eru bornar fram meš breyttu tónfalli, og skapa žannig tilbreytingu ķ lesturinn, sem skiptir miklu mįli. Žaš veršur žó aušvitaš aš gęta žess aš ofnota ekki žessa ašferš.