Heimildir og śrvinnsla

 

1. Heimildaleit — frumheimildir og eftirheimildir

2. Heimildamat

3. Śtgįfur og geršir texta

4. Unniš śr heimildum

 

GLĘRUR

 

1. Heimildaleit — frumheimildir og eftirheimildir

Žegar ritgeršarefni hefur veriš vališ er nęst aš afla heimilda. Ķ byrjun getur veriš įgętt aš athuga hvort til sé einhver yfirlitsgrein um žaš sviš sem ykkar ritgerš er į. Slķkar greinar geta hjįlpaš manni til aš įtta sig, setja efniš ķ vķšara samhengi, og auk žess er žar oft aš finna tilvķsanir ķ ašrar heimildir.

Heimildir finnur mašur einkum į fernan hįtt. Ķ fyrsta lagi ķ spjaldskrįm bókasafna; nś eru slķkar skrįr undantekningarlķtiš tölvuvęddar og leit ķ žeim žvķ margfalt aušveldari en įšur var. Ķ öšru lagi er naušsynlegt aš skoša vel heimildaskrįr og atrišisoršaskrįr žeirra bóka og greina sem mašur les um efniš. Žar er oft aš finna heimildir sem mašur rękist aušveldlega į meš öšru móti. Ķ žrišja lagi er hęgt aš leita ķ żmiss konar ritaskrįm, t.d. efnisskrįm tķmarita, bókmenntaskrį Skķrnis o.s.frv. Ķ fjórša lagi er hęgt aš leita į Internetinu. Efni į netinu eykst dag frį degi, og žvķ skiptir žessi tegund heimildaleitar sķfellt meira mįli.

Landsbókasafn Ķslands — Hįskólabókasafn er aš sjįlfsögšu žaš safn sem er ašgengilegast og notadrżgst. Žess vegna er naušsynlegt aš žekkja vel žęr ašferšir sem žar er hęgt aš beita viš heimildaleit; einkum gagnasafniš Gegni, sem tekur lķka til flestra annarra rannsóknarbókasafna į landinu. Žarna er aš sjįlfsögšu hęgt aš leita eftir höfundum og titlum, en einnig er hęgt aš leita aš efnisoršum og žį koma fram bęši orš ķ titlum rita og efnisorš sem ritunum hafa veriš gefin. Einnig er hęgt aš leita eftir flokkstölum, sem getur veriš gagnlegt žegar leitaš er aš ritum um sérhęfš efni.

Į sķšustu įrum hefur ašgengi aš erlendum heimildum batnaš stórkostlega. Munar žar mest um vefinn hvar.is, sem er vefur Verkefnisstjórnar um ašgang aš gagnasöfnum. Gegnum žann vef hafa allir landsmenn rafręnan ašgang aš miklum fjölda erlendra gagnasafna og tķmarita sem mörg hver voru įšur ekki tiltęk hér į landi. Žessi gögn eru efnisflokkuš į vefsķšunni žannig aš aušvelt er aš leita heimilda į žvķ sviši sem mašur hefur įhuga į. Žarna eru einnig alfręširit eins og Britannica Online.

Hęgt er aš leita aš heimildum į netinu į żmsan hįtt. Einn möguleiki er aš nota leitarvélar (search engines); tölvur sem safna upplżsingum af vefžjónum og byggja upp skipuleg gagnasöfn. Slķkar leitarvélar eru fjölmargar, og krękjur ķ nokkrar žęr helstu er aš finna į heimasķšu Landsbókasafns Ķslands — Hįskólabókasafns. Sumar taka til heimilda vķša um heim (t.d. Google, Alta Vista, Excite, HotBot o.fl.), ašrar leita į ķslenskum vefžjónum (finna.is, leit.is, ha.is).

Naušsynlegt er aš kynna sér vel leitarmöguleikana sem ķ boši eru. Vegna hins gķfurlega upplżsingamagns į vefnum er oft žörf į aš takmarka leitina, t.d. leita aš sķšum žar sem tvö (eša fleiri) orš koma fyrir nįlęgt hvort (hvert) öšru, sķšum sem breytt hefur veriš fyrir eša eftir įkvešinn dag, o.s.frv. Athugiš žó aš žvķ fer fjarri aš leitarvélarnar fķnkembi netiš; engin žeirra nęr til nema brots af žvķ sem žar er aš finna. Žar aš auki eru žęr alltaf dįlķtiš į eftir, žannig aš nżtt efni er ekki komiš žangaš žegar ķ staš.

Annar möguleiki er aš finna vefsķšur įkvešinna stofnana eša einstaklinga žar sem hugsanlegt er aš finna megi gögn um žaš sem leitaš er aš. Flestar leitarvélarnar bjóša upp į efnisflokkun; žannig mį t.d. skoša heimasķšur hįskóla eša rannsóknastofnana į įkvešnum svišum til aš athuga hvort žar sé eitthvaš gagnlegt aš hafa.

Ķ fręšilegri umręšu er geršur grundvallarmunur į frumheimildum og eftirheimildum. Frumheimildir eru upphafleg gögn um eitthvert mįl, sį stašur žar sem viš endum žegar ekki veršur lengur rakiš. Frumheimildir um mannlķf į Ķslandi į 19. öld eru t.d. kirkjubękur, dómabękur o.fl., en eftirheimildir eru žęr sem byggjast į frumheimildunum. Frumheimildir um ķslenska mįlsögu į 19. öld eru žeir textar sem varšveittir eru frį žeim tķma, en 20. aldar rit um ķslenska mįlsögu eru eftirheimildir. Athugiš aš frumheimildir žurfa ekki aš vera ķ ritušu formi; frumheimildir um landnįm į Ķslandi geta eins veriš fornleifar, brunnir birkikvistir o.s.frv.

Ķ eftirheimildum er ęvinlega aš finna einhvers konar śrval śr frumheimildum og tślkun į žeim. Žaš śrval og sś tślkun hlżtur aš vera huglęg, fara eftir įhugasviši, žekkingu, skošunum og markmiši žess sem velur, og vera hįš žvķ žjóšfélagi sem hann bżr ķ og žeim tķma sem hann lifir į. Žess vegna getum viš ekki treyst žvķ aš ķ eftirheimildunum komi allt fram sem viš kynnum aš hafa įhuga į, eša tślkun žeirra į frumheimildunum sé eins og viš myndum hafa hana. Viš žessu er ašeins hęgt aš bregšast į einn veg; meš žvķ aš fara ķ frumheimildirnar sjįlfar, velja sjįlf śr žeim og tślka frį eigin brjósti.

Meš žessu er aušvitaš ekki įtt viš aš viš megum aldrei nota eftirheimildir ķ fręšilegu starfi, en žurfum alltaf aš kanna allt frį grunni sjįlf — skįrra vęri žaš nś. Venjulegar nįmskeišsritgeršir hljóta ešli mįlsins samkvęmt aš byggjast aš mestu eša öllu leyti į eftirheimildum. En ef viš erum aš skrifa BA-ritgerš um tiltekiš efni, svo aš ekki sé minnst į stęrri verk eins og MA- eša doktorsritgerš, žį veršur aš krefjast žess aš viš förum ķ frumheimildir um efniš. Eftirheimildir getum viš hins vegar nżtt til aš setja efniš ķ stęrra samhengi, og aš sjįlfsögšu til stušnings og samanburšar viš okkar eigin umfjöllun.

Žaš er mjög algengt ķ nįmsritgeršum aš ekki sé gert upp į milli heimilda; ef nemandinn finnur einhverja heimild um žaš efni sem hann er aš skrifa um er hśn notuš, įn žess aš lagt sé nokkurt mat į gildi hennar. Žannig mętti t.d. oft halda aš Öldin okkar vęri helsta og traustasta sagnfręširit okkar. Viš žurfum aš lęra aš taka heimildunum meš fyrirvara, meta gildi žeirra, įtta okkur į stöšu žeirra, og taka sjįlfstęša afstöšu žegar heimildir greinir į. Žetta tekur sinn tķma, en žaš lęrist smįtt og smįtt.

2. Heimildamat

Žótt heimildir finnist um tiltekiš efni er björninn ekki unninn žar meš; naušsynlegt er aš leggja mat į heimildirnar. Ķ fręšilegri ritgerš skiptir höfušmįli aš höfundurinn skrifi ekki gagnrżnislaust upp eftir heimildunum, heldur meti žęr sjįlfur į gagnrżninn hįtt. Slķkt mat er vissulega ekki einfalt, en hér mį benda į nokkur atriši sem veršur aš hafa ķ huga.

Naušsynlegt er aš athuga hvernig höfundur heimildarinnar umgengst heimildir sjįlfur; hvort hann vitnar ķ heimildir, og ef svo er, hvernig hann gerir žaš. T.d. skiptir mįli aš aušvelt sé aš sjį hvaš hann tekur śr heimildum sķnum, og hvaš hann segir frį eigin brjósti. Einnig žarf aš reyna aš įtta sig į žvķ hvort höfundur notar heimildir sķnar į heišarlegan hįtt, eša hvort einhver dęmi sjįst um aš hann rangtślki eitthvaš, stingi einhverju undir stól o.s.frv.

Hér skiptir mįli aš athuga hvort ašrir sem um mįliš hafa fjallaš hafa komist aš sömu nišurstöšu, eša hvort žessi höfundur er einn į bįti. Žótt fjöldi fręšimanna sé į einu mįli um tiltekiš efni žarf žaš ekki aš žżša aš skošun eša nišurstaša žeirra sé traust sem žvķ nemur. Oft er žaš nefnilega svo aš hver étur upp eftir öšrum; einhver setur fram tiltekna kenningu ķ upphafi, og hśn gengur sķšan aftur hjį öllum sem um mįliš rita, įn žess aš nokkur žeirra hafi ķ raun gert nokkra sjįlfstęša rannsókn į efninu. Ķ slķku tilviki er nišurstašan, žótt hśn sé samhljóša, aušvitaš engu traustari en nišurstaša žess eina manns sem setti hana fram ķ upphafi.

Hafi einhver einn höfundur komist aš annarri nišurstöšu en ašrir sem um mįliš hafa fjallaš getur žaš stundum bent til žess aš höfundurinn sé sérvitringur sem ekki er tekiš mark į ķ fręšaheiminum; en aušvitaš getur žaš lķka žżtt aš hann sé į undan sinni samtķš, frumlegri og hugmyndarķkari en ašrir, o.s.frv. Ķ žvķ sambandi žarf aš athuga hvort ašrir fręšimenn hafa mótmęlt žessum einfara meš rökum, eša hvort žeir lįta eins og skrif hans séu ekki til. Ķ fyrra tilvikinu veršum viš aš reyna aš meta röksemdir beggja ašila og mynda okkur sjįlfstęša skošun. Ķ seinna tilvikinu er erfišara um vik. Žögnin getur oft žżtt aš skrifin žyki svo vafasöm aš ekki taki žvķ aš andmęla žeim; en hśn getur einnig boriš vott um aš ašrir treysti sér ekki til aš fjalla um žessi skrif og kjósi žvķ aš žegja.

Vitaskuld skiptir lķka mįli aš athuga hvert er markmiš höfundar heimildarinnar; hvort hann er aš skrifa fręširit, uppfręšandi grein fyrir almenning, pólitķska įróšursgrein, eša semja hįtķšaręšu, svo aš nokkur dęmi séu tekin. Einnig žarf aš hafa ķ huga į hvaša vettvangi heimildin birtist; hvort um er aš ręša viršulegt fręširit, almennt tķmarit, dagblaš, eša auglżsingabękling. Meš žessu er aušvitaš ekki veriš aš segja aš t.d. greinar ķ dagblöšum séu ónżtar sem heimildir ķ sjįlfu sér, heldur ašeins veriš aš benda į aš žęr kunna aš vera skrifašar ķ öšru augnamiši en žvķ aš koma žekkingu į framfęri į hlutlausan hįtt, og žvķ žarf aš meta žęr meš žaš ķ huga. En žiš kannist örugglega viš auglżsingar žar sem stendur eitthvaš į žessa leiš: „Lęknar męla meš xx“; „Rannsóknir hafa sżnt aš xx skilar įrangri ķ 99% tilvika“, o.s.frv. Žarna kemur sjaldnast fram hvaša lęknar męla meš vörunni, eša til hvaša rannsókna er vķsaš, hver gerši žęr, hvernig stašiš var aš žeim, o.s.frv. Slķkar fullyršingar eru žvķ gagnslausar sem heimild.

Į fįum įrum hefur vęgi heimilda į Internetinu aukist gķfurlega. Žar mį nś finna efni um flest milli himins og jaršar. Žaš er vitaskuld mjög žęgilegt aš hafa ašgang aš heimildum ķ tölvunni sinni en žurfa ekki aš gera sér ferš į bókasafn til aš fletta žar upp. Auk žess eru heimildir į netinu oft nżrri og ferskari en žęr sem finna mį į söfnum. Mikiš nżtt efni bętist viš daglega, og žvķ ljóst aš vęgi heimilda af netinu heldur įfram aš aukast. Hér veršur žó aš fara varlega. Netiš er óritskošaš, og hver sem er getur sett žar inn hvaša efni sem er. Žess vegna mį ekki trśa öllu sem žar er aš finna eins og nżju neti. Naušsynlegt er aš meta heimildirnar meš gagnrżnu hugarfari og reyna aš įtta sig į žvķ hvaša gildi žęr hafi. Žetta er ekki alltaf aušvelt.

Žaš fyrsta sem huga žarf aš er hver eigi sķšuna. Yfirleitt ętti aš mega gera rįš fyrir žvķ aš heimasķšum hįskóla, rannsóknarstofnana (t.d. Stofnunar Įrna Magnśssonar, Raunvķsindastofnunar Hįskólans) og opinberra stofnana (t.d. Vešurstofunnar, Orkustofnunar) sé treystandi. Heimasķšur einstaklinga veršur hins vegar aš taka meš fyrirvara. Žį žarf aš skoša hver eigandinn (höfundurinn) er; hvort hann sé fręšimašur į žvķ sviši sem mįli skiptir eša leikmašur. Oft kemur slķkt ekki fram og veršur ekki rįšiš af sķšunni, og žį er rétt aš taka upplżsingum žar meš varśš. Heimasķšur fjölmišla veršur aš meta į sama hįtt og önnur birtingarform mišlanna.

Einnig skiptir mįli hvort sķšunni er haldiš viš reglulega. Į mörgum sķšum kemur fram hvenęr žeim var sķšast breytt, og veršur aš hafa hlišsjón af žvķ viš matiš. Stundum skiptir engu mįli hvort upplżsingar eru įrsgamlar eša sķšan ķ gęr, en ķ öšrum tilvikum eru įrsgamlar upplżsingar gagnslausar; žetta veršur aš meta eftir ešli mįlsins. Oft kemur hins vegar ekki fram hvenęr sķšu var sķšast breytt, og žį žarf aš meta hvort lķkur séu į aš aldur upplżsinga hafi įhrif į gildi žeirra. Enn fremur žarf aš huga aš žvķ viš hvaš upplżsingar į sķšunni styšjast. Eru žęr settar fram meš augljósri tilvķsun ķ rannsóknargögn, t.d. męlingar, skošanakannanir eša eitthvaš slķkt; eša eru beinar tilvķsanir ķ prentašar heimildir?

Ein grundvallarkrafan sem gera veršur til heimilda ķ fręšilegri umręšu er nefnilega sś aš žęr séu sannreynanlegar; ž.e., hęgt sé aš rekja žęr til upphafs sķns. Höfundur sem setur fram einhverja fullyršingu veršur aš gefa lesandanum fęri į aš meta gildi žeirrar fullyršingar. Žaš gerir hann annašhvort meš vķsun ķ žį heimild sem hann sękir fullyršingu sķna ķ, eša ķ sķnar eigin rannsóknir. Strangt tekiš ber höfundur e.t.v. ekki įbyrgš į öšru en eigin fullyršingum, en höfundur sem vill lįta taka mark į sér og er vandur aš viršingu sinni hlżtur žó aš kanna gildi žeirra stašhęfinga sem hann hefur eftir öšrum. Geri hann žaš ekki, og hafi enga fyrirvara į aš vitna til žeirra, hlżtur hann aš teljast samįbyrgur.

Žetta į ekki sķst viš ef veriš er aš setja fram umdeildar eša umdeilanlegar fullyršingar. Sé t.d. sagt ķ ritgerš: „Jón Jónsson hefur sżnt fram į aš landnįm Ķslands hafi hafist snemma į 8. öld“, og vitna sķšan samviskusamlega ķ žaš rit žar sem žessi stašhęfing er sett fram, žį er meš oršalaginu veriš aš taka vissa įbyrgš į henni. Aušvitaš kęmi lķka til greina aš segja „Jón Jónsson hefur fęrt rök aš žvķ ...“ eša „Jón Jónsson hefur haldiš žvķ fram ...“, og bęta sķšan viš einhverjum oršum um mat höfundar į stašhęfingum Jóns. Meš žvķ leitast höfundur viš aš uppfylla žį skyldu sķna aš gera lesandanum fęrt aš meta gildi žess sem haldiš er fram.

Athugiš lķka aš skriflegar heimildir eru aš öšru jöfnu taldar traustari en munnlegar, og teknar fram yfir nema sérstök įstęša sé til annars. Įstęšan er ekki sķst sś aš yfirleitt er aušveldara aš sannreyna skriflegu heimildirnar; lesandinn getur, a.m.k. ķ prinsippinu, flett upp ķ žeim sjįlfur. Samtal sem vitnaš er ķ veršur aftur į móti aldrei endurtekiš; um žaš veršum viš aš treysta frįsögn höfundar (žótt aušvitaš sé stundum hęgt aš spyrja višmęlandann hvort rétt sé eftir haft). En įstęšan er lķka sś aš munnlegar heimildir eru mjög oft hįšar minni heimildarmanna, og žaš er brigšult, eins og sżnt hefur veriš fram į.

Meginatriši er lķka aš skoša aldur heimildarinnar. Bók Valtżs Gušmundssonar frį 1922, Islandsk Grammatik, hefur aš undirtitli „Islandsk Nutidssprog“; en rit meš slķkan titil frį 1922 er augljóslega ekki hęgt aš nota fyrirvaralaust sem heimild um ķslenskt nśtķmamįl 80 įrum sķšar. Ķslenzkar nśtķmabókmenntir eftir Kristin E. Andrésson nį ekki nęr okkur ķ tķma en til 1948; o.s.frv. Žetta er augljóst; en fleira žarf aš athuga. Altnordishce Grammatik eftir Adolf Noreen var sķšast endurskošuš 1923; en žótt žaš mįlstig sem hśn lżsir sé mun eldra, valda żmsar nżrri rannsóknir žvķ aš sitthvaš sem žar stendur er nś śrelt.

Žetta skiptir oft meginmįli ķ fręšilegri umręšu, og er forsenda žess aš hęgt sé aš meta heimildir į heišarlegan hįtt. Hver höfundur er barn sķns tķma, og hvert fręširit hlżtur aš taka miš af žeirri žekkingu sem traustust žykir og žeim fręšikenningum sem bestar teljast į hverjum tķma. Hvorttveggja breytist hins vegar ört, og žess vegna veršur aš gefa góšan gaum aš ritunar- og śtgįfutķma heimilda, žvķ aš hverja heimild veršur aš meta į sķnum eigin forsendum auk žeirra forsendna sem viš höfum mišaš viš nśverandi žekkingu og kenningasmķš į viškomandi fręšasviši.

3. Śtgįfur og geršir texta

Žaš žarf aš gęta sķn vel žegar veriš er aš skoša aldur heimilda. Mitt eintak af įšurnefndri bók Noreens, Altnordische Grammatik, er t.d. gefiš śt 1970 — žaš er eina įrtališ sem stendur į titilblaši. Žar kemur žó einnig fram aš žetta sé „5., unveränderte Auflage“, og į baksķšu titilblašs sést aš nęsta śtgįfa į undan, sś 4., kom śt 1923. Meš žvķ aš skoša formįlana sem į eftir koma sést aš sś śtgįfa var endurskošuš frį žeirri žar į undan, og žvķ er rétt aš miša viš įriš 1923 žegar aldur bókarinnar er įkvaršašur. En einnig er rétt aš hafa ķ huga aš 1. śtgįfa kom śt įriš 1884, og stofn bókarinnar er žvķ meira en aldargamall.

Į sķšustu įrum er reyndar oršiš mjög erfitt aš meta aldur heimilda. Žaš stafar af žvķ aš eftir aš ljósritunarvélar og tölvur komust ķ almenna notkun hefur oršiš algengt aš ritsmķšar gangi milli manna ķ brįšabirgšagerš jafnvel nokkur įr įšur en kemur til endanlegrar śtgįfu. Ķ žessar brįšabirgšageršir er sķšan stundum vitnaš ķ öšrum ritum, sem oft koma śt į undan hinni endanlegu gerš ķvitnaša ritsins. Stundum vitna menn ķ tiltekiš atriši ķ brįšabirgšaśtgįfu sem sķšan er breytt eša fellt brott ķ endanlegri śtgįfu. Žegar lesendur rekast į žetta ósamręmi vita žeir ekki hvaš veldur, og skella kannski skuldinni į žann sem vitnar ķ, og gruna hann um aš hafa tekiš rangt upp eša falsaš tilvitnun. Nś hefur dreifing į neti bęst viš, og žar sem slķkar brįšabirgšaśtgįfur eru yfirleitt óskrįšar og erfitt aš fį upplżsingar um žęr veldur žetta oft hinum mesta ruglingi.

Almenna reglan ķ fręšilegri umręšu er sś aš nota frumśtgįfu ef kostur er. Frį žvķ er žó ešlilegt aš vķkja ef sķšari śtgįfur eru endurskošašar. Ķ žessu sambandi er rétt aš vekja athygli į merkingarmun oršanna śtgįfa og prentun. Nż śtgįfa bókar er oft eitthvaš breytt, žótt svo žurfi ekki aš vera; en sé bók endurśtgefin óbreytt, er žess oft getiš (sbr. bók Noreens hér aš framan). Nż prentun er aftur į móti yfirleitt óbreytt, og žį er upp og ofan hvort įrtali upphaflegrar prentunar er haldiš į titilblaši eša ekki. Žaš er hins vegar rétt aš athuga aš ekki er fullt samręmi ķ žessari oršanotkun, og stundum er bók breytt viš endurprentun įn žess aš žess sé getiš, og įn žess aš žaš sé kölluš nż śtgįfa. Žvķ er naušsynlegt aš skżrt komi fram ķ hvaša gerš rits er vitnaš.

Ķ umfjöllun um bókmenntir er naušsynlegt er aš hafa ķ huga aš margir rithöfundar breyta verkum sķnum talsvert milli śtgįfna įn žess aš žess sé alltaf sérstaklega getiš. Žetta į t.d. viš um Halldór Laxness, en einnig marga fleiri. Mörg ljóšskįld lķta t.d. svo į aš ekki sé til neinn „endanlegur“ texti af ljóšum žeirra; žau gera meiri og minni breytingar viš hverja nżja śtgįfu. Ķ slķkum tilvikum er aušvitaš matsatriši hvaša śtgįfu į aš nota. Ef veriš er aš skrifa um Barn nįttśrunnar sem byrjandaverk Halldórs Laxness, Kvęšabók sem byrjandaverk Hannesar Péturssonar, er vęntanlega ešlilegt aš nota fyrstu śtgįfu, en ekki žann texta sem žessir höfundar endurskošušu oršnir nokkrum įratugum eldri.

Ķ öšrum ritum en fręširitum er krafan um notkun frumśtgįfu ekki eins sterk, og stundum óheppileg. Oft getur veriš mun erfišara aš nįlgast frumśtgįfu en endurśtgįfur, og ķ fęstum tilvikum skiptir munurinn mįli, sé ekki um fręšilega ritsmķš aš ręša. Žį er sjįlfsögš kurteisi viš lesendur aš nota žį śtgįfu sem er ašgengilegust og aušfįanlegust. Žannig vęri t.d. ešlilegra aš nota śtgįfu Ķslendingasagna meš nśtķmastafsetningu en stafréttar śtgįfur, enda žótt žęr séu fręšilega nįkvęmari.

Žegar fengist er viš eldri texta koma upp żmis vandamįl. Sumir textar eru eingöngu til ķ handriti en hafa aldrei veriš gefnir śt prentašir. Flest handrit frį sķšari öldum eru varšveitt ķ handritadeild Landsbókasafns Ķslands – Hįskólabókasafns. Handrit frį žvķ fyrir sišaskipti eru hins vegar flest į skinni og varšveitt ķ Stofnun Įrna Magnśssonar. Aš auki eru żmiss konar opinber gögn, s.s. kirkjubękur, dómabękur o.fl., varšveitt ķ Žjóšskjalasafni Ķslands. Ķ žessum söfnum eru til żmsar skrįr sem aušvelda notendum aš finna žaš sem žeir leita aš, en žó lęra menn fyrst og fremst į söfnin meš žvķ aš nota žau.

Til aš nota handrit žurfa menn aš kunna aš lesa skriftina, sem getur veriš meš żmsu móti og hefur tekiš miklum breytingum. Stafagerš 13. aldar, sem er į elstu handritum fornsagna, er gerólķk t.d. fljótaskrift sķšar į öldum; og hvort tveggja er ólķkt nśtķmaskrift. Žaš er žolinmęšisverk aš verša vel lęs į allar skriftartegundir sem er aš finna ķ ķslenskum handritum.

Aš auki žurfa menn aš hafa įkvešna žekkingu į ķslenskri mįlsögu og sögu stafsetningarinnar til aš įtta sig į żmsu ķ handritunum; til aš skilja żmis orš og beygingarmyndir sem eru rituš öšruvķsi en nś tķškast. Ķ eldri handritum (frį žvķ fyrir 19. öld) er t..d. ekki skrifaš ‘š’ (nema ķ žeim allra elstu). Ekki er heldur notašur broddur yfir stafi, heldur eru žeir oft tvķritašir, žannig aš ‘aa’ merkir ‘į’. ‘j’ er oft skrifaš žar sem viš höfum ‘i’ eša ‘ķ’, ‘w’ žar sem viš höfum ‘u’ eša ‘ś’, og svo mętti lengi telja. Hér skiptir mįli aš skoša oršmyndirnar og samhengiš; reyna aš finna śt um hvaša orš gęti veriš aš ręša, bera oršmyndirnar saman og reyna aš finna śt reglu.

Žótt prentašur text sé til er ekki žar meš sagt aš allur vandi sé leystur. Śtgįfur eldri texta eru nefnilega mjög misnįkvęmar. Sumir textar hafa veriš gefnir śt stafréttir, ž.e. prentašir nįkvęmlega eins og skrifaš er ķ handritum. Ķ öšrum tilvikum er notuš samręmd stafsetning; žį er rithįttur orša samręmdur eftir įkvešnum reglum og žvķ oft vikiš frį rithętti handrits ķ żmsum atrišum. En žaš er mjög misjafnt viš hvaš samręmingin mišast. Ķ śtgįfum fornrita, t.d. Ķslendingasagna, er oft notuš svonefnd „samręmd stafsetning forn“ sem mišast viš hljóškerfi og beygingakerfi mįlsins kringum 1200. Ķ öšrum tilvikum er notuš nśtķmastafsetning, t.d. ķ flestum skólaśtgįfum į Ķslendingasögum. Fyrir venjulega lesendur skiptir žetta oftast engu mįli, en ef ętlunin er aš nota śtgįfuna ķ fręšilegum tilgangi, t.d. til mįlsögulegra rannsókna, verša menn aš gera sér grein fyrir žvķ hvers ešlis hśn er.

En fleiri žęttir en stafsetning skipta mįli žegar fręšilegt gildi śtgįfu er metiš. Oft er til fleiri en eitt handrit af sama texta; stundum jafnvel margir tugir. Žį veršur aš gęta žess hvaša handrit śtgefandi hefur notaš; ekki er vķst aš žaš sé elsta eša besta handritiš. Ķ vöndušustu śtgįfum er venjulega eitt handrit lagt til grundvallar, en lesbrigši śr öšrum handritum sżnd nešanmįls; en stundum blanda śtgefendur handritum saman įn žess aš ljóst sé hvaš er tekiš śr hverju. Slķkar śtgįfur geta gagnast venjulegum lesendum įgętlega, en eru venjulega taldar ónothęfar ķ fręšilegri umręšu. Žar aš auki eru śtgefendur misjafnlega vandvirkir. Mörg handrit eru illlęsileg og žį žarf bęši mikla kunnįttu og nįkvęmni til aš rįša fram śr žeim. Žaš er alls ekki sjaldgęft aš śtgefendur lesi rangt eša misskilji einstök orš. Žvķ hafa śtgįfur mjög misjafnt orš į sér. Žess er aušvitaš enginn kostur aš kenna ķ eitt skipti fyrir öll hvaša śtgįfur eru traustar og hverjar ekki. Žetta verša menn aš lęra smįtt og smįtt ef žeir fara aš vinna į žessu sviši.

4. Unniš śr heimildum

Žaš er naušsynlegt aš tileinka sér żmiss konar tękni viš lestur og śrvinnslu heimilda. Oft, jafnvel oftast, er žaš svo aš žótt mašur sé meš heila bók um tiltekiš efni sem heimild skiptir ašeins lķtiš brot hennar mįli fyrir žaš sem mašur er sjįlfur aš fjalla um. Vandinn er žį aš finna žau efnisatriši sem mann varšar um. Fyrsta skrefiš er aušvitaš aš skoša efnisyfirlit bókarinnar vandlega; žaš ętti aš gefa einhverjar leišbeiningar. Nęst er aš athuga hvort bókin hefur ekki aš geyma nafna- og/eša atrišisoršaskrį, eins og öll fręširit eiga helst aš hafa, og żmis önnur rit hafa lķka. Ķ slķkum skrįm er vķsaš ķ blašsķšur (stundum reyndar ķ efnisgreinar eša kafla) žar sem tiltekiš orš eša hugtak er til umręšu, og žaš getur aušvitaš flżtt mjög fyrir.

Séu slķkar skrįr ekki fyrir hendi, t.d. ķ tķmaritsgreinum (og reyndar mörgum bókum lķka) veršur aš beita öšrum ašferšum. Nįkvęmast er aušvitaš aš lesa heimildina frį orši til oršs, en slķkt er tķmafrekt og skilar oft litlu, žótt žaš fari vitaskuld eftir žvķ hversu nįiš heimildin tengist žvķ efni sem mašur er aš fjalla um. Žvķ skiptir mįli aš tileinka sér tękni viš yfirlits- og leitarlestur; geta rennt augum yfir sķšurnar įn žess aš lesa žęr orši til oršs, en samt nógu nįkvęmlega til aš finna tiltekin orš eša efnisatriši sem leitaš er aš. Žetta krefst žjįlfunar og einbeitingar, en fyrir žį sem ętla aš leggja stund į fręšimennsku er žetta naušsynlegur hęfileiki.

Grundvallarrit veršur hins vegar aušvitaš aš lesa frį orši til oršs, eša žvķ sem nęst. Sį sem ętlar aš skrifa um ķslenskt hljóškerfi į 12. öld kemst ekki hjį aš lesa Fyrstu mįlfręširitgeršina, frekar en sį sem ętlar aš skrifa um ķslenskar bókmenntir ķ fornöld kemst hjį aš lesa Brennu-Njįls sögu.

Og aušvitaš er almennt séš ęskilegt aš kynna sér sem mestar og fjölbreyttastar heimildir, enda žótt žęr viršist ķ fljótu bragši ekki skipta mįli fyrir višfangsefni manns. Nżjar hugmyndir og nż žekking skapast einmitt oft viš óvęntar tengingar; žegar mašur sér samband, hlišstęšur, andstęšur, samspil o.s.frv. einhverra atriša sem fyrirfram viršast ótengd. Žess vegna er „frjįls lestur“ mjög mikilvęgur; en til hans gefst ekki alltaf ótakmarkašur tķmi, og žvķ er lķka naušsynlegt aš kunna aš stytta sér leiš.

En žaš er til lķtils aš finna heimildirnar ef mašur kann ekki aš vinna śr žeim. Hvaš į aš gera ef mašur er kominn meš 5 bękur og 10 greinar um višfangsefniš į skrifboršiš? Lesa öll ritin hvert į eftir öšru, setjast svo nišur fyrir framan tölvuna og skrifa ritgeršina ķ einni lotu? Varla — slķk vinnubrögš krefjast žess aš ritgeršarhöfundur muni allt sem hann les og geti tślkaš og skipulagt ķ kollinum į sér og sett žaš sķšan beint į blaš. Žótt slķkt sé ekki śtilokaš ķ mjög stuttum ritgeršum er ansi hętt viš aš żmislegt fęri forgöršum viš vinnubrögš af žessu tagi. Meš einhverju móti veršur aš bśa til millistig milli heimildanna sjįlfra og ritgeršarinnar.

Fyrir daga tölvanna skrifušu menn mikilvęg atriši śr bókum į litla sešla sér til minnis, röšušu sķšan sešlunum eftir žeim reglum sem hentaši hverju sinni, og skrifušu svo ritgeršina aš verulegu leyti upp śr žeim, en ekki heimildarritunum sjįlfum. Nś žykir flestum žetta frumstęš vinnubrögš, en sešlaskriftirnar hafa žó vissa kosti. Einn meginkostur žeirra, žótt žaš viršist žversagnakennt, er hversu seinlegar žęr eru. Žaš leišir til žess aš mašur hugsar betur hvaš mašur skrifar į sešil, veltir efninu fyrir sér og vinsar śr, ķ staš žess aš ljósrita bara alla blašsķšuna. Žar meš er mašur ķ sešlaskriftunum kominn nokkuš śt śr heimildasöfnun og yfir į nęsta stig; śrvinnsluna.

Nś žykir flestum vęntanlega žęgilegast aš slį efnisatriši beint inn į tölvu, en żmsir möguleikar eru į tilhögun žess innslįttar. Einfaldast er aš slį beint inn ķ ritvinnslukerfi, en einnig er hęgt aš nżta sér żmiss konar einföld gagnasafnskerfi. Um žaš veršur aš fara eftir įhuga og kunnįttu hvers og eins. Meginatrišiš er aš žegar efnisatrišin eru komin inn ķ tölvu į aš vera aušvelt aš leita ķ žeim; en einnig veršur aš vera hęgt aš fį góša yfirsżn yfir žaš sem tekiš hefur veriš upp.

Nęst er aš huga aš nżtingu žeirra heimilda sem safnaš hefur veriš. Žaš er til lķtils aš vera bśinn aš lesa żmsar heimildir og skrifa upp śr žeim ef mašur veit ekkert hvernig į aš nżta efnivišinn. Ein ašferš sem oft gefst vel er aš byrja į aš renna til upprifjunar yfir žaš sem skrifaš hefur veriš upp, og skoša žaš ķ samhengi viš efnisyfirlitiš og/eša efnisgrindina sem gerš hafši veriš ķ upphafi. Žį įttar mašur sig e.t.v. į žvķ hvort hugmyndir manns um byggingu og efnisskipan ritgeršarinnar hafa tekiš einhverjum breytingum, hvort heimildir hafa fundist um alla helstu efnisžętti sem gert var rįš fyrir, o.s.frv. Išulega er tilefni til aš endurskoša efnisyfirlitiš į žessu stigi.

Sķšan er hęgt aš hefja skriftir. Heppilegast er aš byrja ekki aš skrifa einhvern kafla nema mašur sé oršinn mjög handgenginn efni hans, og bśinn aš gera sér nokkuš góša mynd af uppbyggingu hans. Žaš er ekki skynsamlegt aš setjast nišur viš tölvuna meš tugi heimildarrita ķ kringum sig og ętla aš skrifa ritgeršina meira og minna upp śr žeim, įn žess aš vera bśinn aš gera sér grein fyrir byggingunni įšur. Slķkur texti veršur ęvinlega stiršur og óašlašandi. Ęskilegast er aš geta skrifaš kaflann nokkurn veginn upp śr sér, įn žess aš fletta nema stöku sinnum upp ķ heimildum. Žegar kaflanum er lokiš er hins vegar naušsynlegt aš fara yfir hann aftur, og velta žvķ fyrir sér hvar sé rétt aš bęta inn heimildatilvķsunum, hvaš žurfi aš athuga betur ķ heimildum, o.s.frv.

Meš žessu er aušvitaš ekki sagt aš kaflinn verši ķ fullu samręmi viš žaš sem mašur hafši hugsaš sér. Žvert į móti — žegar byrjaš er aš skrifa dettur manni oftast eitthvaš nżtt ķ hug; nż efnisskipan, nż greining, nż lausn. Mašur skrifar sig aš nišurstöšunni, sem getur žess vegna oršiš allt önnur en manni sżndist įšur. Žaš er miklu aušveldara aš įtta sig į żmsu į blaši en ķ huga; hvaš tengist, hvort einhvers stašar er innbyršis ósamręmi, o.s.frv. En athugiš aš sį texti sem žiš semjiš fyrst žarf ekki og mį oft ekki verša endanlegur. Žótt mašur hafi skrifaš sig aš einhverri nišurstöšu er ekki žar meš sagt aš endilega sé naušsynlegt eša skynsamlegt aš fara žį leiš meš lesandann. Oft getur veriš heppilegra aš umskrifa kaflann žegar nišurstašan er fengin, gera hann aušlęsilegri og byggingu hans röklegri.