Heimildatilvitnanir og heimildaskrį

 

1. Vķsaš ķ heimildir

2. Form tilvitnana

3. Tilvķsanir ķ texta

4. Heimildaskrį

 

GLĘRUR

 

1. Vķsaš ķ heimildir

Höfušskylda fręšimanns er aš vitna ęvinlega til heimilda. Fyrir žessu eru tvęr įstęšur. Önnur er sś aš lesandinn veršur aš geta sannreynt žaš sem höfundur segir. Hin įstęšan er aš fręšilegar hugmyndir, greiningar og kenningar eru hugverk sem ekki er sišferšilega leyfilegt aš nżta įn žess aš lįta žess getiš hvašan žaš er komiš. Slķkt er ritstuldur, sem er litinn mjög alvarlegum augum ķ fręšilegri umręšu. Fręšimašur sem tekur oršalag, hugmynd, greiningu, skošun eša kenningu upp eftir öšrum įn žess aš vitna ķ hann hefur fyrirgert fręšimannsheišri sķnum.

Athugiš žó aš hvorki er naušsynlegt né ešlilegt aš vitna ķ heimildir um alkunnar og almennt višurkenndar stašreyndir. Žaš vęri t.d. óešlilegt aš bera Sölva Sveinsson fyrir žvķ aš ķslenska sé germanskt mįl, enda žótt žaš komi fram ķ Ķslenskri mįlsögu hans; žetta er einfaldlega hluti af almennri žekkingu, og žaš veršur oft hjįkįtlegt aš vitna ķ heimildir um slķka hluti. Ef žiš hélduš žvķ aftur į móti fram ķ ritgerš aš ķslenska vęri oršflest germanskra mįla yrši ętlast til aš žiš fęršuš einhver rök fyrir žvķ; vitnušuš ķ einhverjar heimildir žar sem sżnt vęri fram į žetta. Aušvitaš koma oft upp markatilvik, žar sem mašur er ekki viss um hvort įstęša sé til aš vitna ķ heimild eša ekki. Žį er rétt aš hafa žį reglu aš vitna frekar meira en minna ķ heimildir.

Meginreglan er sś aš vitna beint ķ heimild, en ekki gegnum ašra heimild. Ef žiš viljiš vitna ķ Fyrstu mįlfręširitgeršina žį vitniš žiš ķ įbyggilega śtgįfu hennar, en ekki ķ einhverja mįlsögu žar sem einstakar mįlsgreinar śr ritgeršinni eru teknar upp. Ef žiš ętliš aš vitna ķ umręšur į Alžingi vitniš žiš ķ Alžingistķšindi, en ekki žaš sem einhver žingmašur heldur fram aš annar žingmašur hafi sagt ķ einhverjum umręšum. Fyrir žessari reglu eru a.m.k. tvęr įstęšur. Önnur er sś aš ķ hvert skipti sem vitnaš er ķ heimild fer fram val; sį sem vitnar ķ heimildina įkvešur aš taka žetta en ekki hitt, og val hans er hįš żmsum atrišum, svipaš žvķ sem įšur var sagt um mun frumheimilda og eftirheimilda. Hin įstęšan er sś aš žegar tilvitnanir eru teknar upp er alltaf nokkur hętta į aš villur slęšist inn; og sś hętta eykst aušvitaš ef vitnaš er ķ heimild gegnum milliliš.

Vissulega geta žó komiš upp žęr ašstęšur aš naušsynlegt sé aš vitna gegnum milliliš, ef ekki nęst meš nokkru móti til frumheimildarinnar; hśn er t.d. ekki til ķ landinu eša jafnvel alls ekki til lengur — hefur kannski brunniš eša glatast. Žį veršur aš koma skżrt fram aš vitnaš sé um milliliš, og hver sį millilišur sé. Į eftir tilvitnuninni veršur žį aš standa eitthvaš į žessa leiš: (Snorri Sturluson 1817, tilvitnaš eftir Finni Jónssyni 1896). En žetta er óyndisśrręši, sem ekki mį grķpa til nema ķ neyš.

Žessu tengist sś spurning hvort rétt sé eša leyfilegt aš vitna ķ žżšingar tiltekinna verka, eša hvort naušsynlegt sé aš nota alltaf frumtextann. Hér veršur nokkuš aš haga seglum eftir vindi. Strangt tekiš er vissulega ęskilegast aš nota texta į frummįlinu, en žess er ekki alltaf kostur vegna žess aš ritgeršarhöfundur kann ekki frummįliš. Žetta į t.d. viš um forngrķsk rit, rit į rśssnesku o.s.frv. Ķ slķkum tilvikum er ešlilegast aš nota ķslenska žżšingu, sé hśn til, en aš öšrum kosti žżšingu į žaš mįl sem ętla mį aš sé flestum lesendum ašgengilegast; ensku eša skandinavķsku. Žó veršur aš athuga hvernig sś žżšing sem nota į er til komin. Ef ķslenska žżšingin er t.d. ekki žżdd beint śr frummįlinu, heldur eftir enskri žżšingu, er einbošiš aš nota ensku žżšinguna frekar.

Vķsanir ķ heimildir geta veriš meš żmsu móti, en rétt er aš gera mun į tveimur megintegundum. Annars vegar žvķ sem kalla mį tilvitnun, žar sem texti heimildarinnar er tekinn upp efnislega. Žar mį gera mun į beinum eša oršréttum tilvitnunum, žar sem oršalag og stafsetning heimildar er tekiš nįkvęmlega upp, og endursögnum, žar sem texti heimildar er endursagšur efnislega. Hins vegar er tilvķsun, žar sem vķsaš er ķ tiltekna heimild til stušnings, hlišsjónar, andmęla o.s.frv., įn žess aš texti hennar sé notašur beint eša óbeint. Milli endursagna og tilvķsana eru žó ekki alltaf skörp skil, og stundum er talaš um endursagnir og tilvķsanir sem óbeinar tilvitnanir. Einnig er stundum talaš um aš vitna ķ oršalag annars vegar og vitna til efnis hins vegar.

Slķkar óbeinar tilvitnanir eru miklu algengari en beinar ķ fręšilegri umręšu, og žess veršur stundum vart aš höfundum ritgerša žykir ekki eins mikil įstęša til aš vķsa žar til heimilda og ef texti er tekinn oršrétt upp. Žetta er misskilningur; eins og įšur er nefnt nęr „höfundarréttur“ ekki bara til oršalags, heldur einnig og ekki sķšur til hugmynda, kenninga o.ž.h, og žvķ er ekki sķšur naušsynlegt aš vķsa til heimildar ķ žeim tilvikum. Žaš kemur lesanda viš hvort höfundur er aš segja frį frumlegri hugmynd eša greiningu, eša hvort ašrir hafa sett sömu nišurstöšu fram įšur.

Žegar stušst er viš einhverja heimild veršur žvķ aš vķsa til hennar meš einhverju móti. Ein leiš er aš hafa efnislega eftir heimildinni; segja t.d. „Helga Kress heldur žvķ fram aš ...“, eša „Samkvęmt greiningu Matthķasar Višars Sęmundssonar er ...“. Ef heimild er ekki notuš į žennan hįtt, heldur til samanburšar, stašfestingar, til aš vķsa ķ hlišstęša umręšu o.s.frv. er oft vķsaš til hennar meš oršunum sjį eša sbr., annašhvort žar sem snerting viš heimildina er nįnust eša ķ lok efnisgreinar. Athugiš aš ekki er hęgt aš lįta slķka vķsun eiga viš margar efnisgreina, t.d. heila blašsķšu. Reyniš aš gęta sjįlfstęšis gagnvart oršalagi heimilda; nota ykkar eigin orš ķ staš žess aš taka meira og minna beint upp.

2. Form tilvitnana

Rétt žykir aš stilla beinum tilvitnunum ķ hóf, og hafa žęr ekki mjög langar. Sé mikiš um beinar tilvitnanir getur žaš bent til ósjįlfstęšis ritgeršarhöfundar; aš hann hafi ekki žaš mikiš vald eša žekkingu į efninu aš hann treysti sér til aš segja mikiš um žaš frį eigin brjósti, horfa sjįlfstętt į žaš o.s.frv. Reyniš aš takmarka beinar tilvitnanir viš stutt brot žar sem mįli skiptir aš oršalag heimildarinnar komi fram, eša žar sem lykilatriši heimildarinnar eru sett fram ķ stuttu og hnitmišušu mįli žannig aš ekki er žörf eša įstęša į umoršun. Vissulega geta beinar tilvitnanir įtt rétt į sér viš fleiri ašstęšur, en mjög oft er samt hęgt — og betra — aš komast hjį žeim.

Beinum tilvitnunum mį aš sjįlfsögšu ekki breyta athugasemdalaust į neinn hįtt — slķkt er fölsun. Žį gildir einu hvort breytingin skiptir einhverju mįli efnislega eša ekki; stafsetning heimildarinnar getur skipt mįli, žótt žaš liggi ekki ķ augum uppi. Žó er leyfilegt aš skjóta inn bókstaf eša -stöfum, orši eša oršum ķ beina tilvitnun ef eitthvaš hefur augljóslega falliš nišur af vangį; en žį veršur aš setja hornklofa um žaš sem skotiš er inn. Ef einhverju er ofaukiš, eitthvaš er sérkennilegt ķ mįlfari eša bersżnilega pennaglöp eša prentvilla er rétt aš lįta žaš standa, en žį mį setja [svo] innan hornklofa į eftir til aš vekja athygli lesenda į žvķ aš žannig sé žetta ķ heimildinni, en stafi ekki af óašgęslu žess sem tekur tilvitnunina upp.

Ef eitthvaš er fellt brott śr beinni tilvitnun er žaš sżnt meš žremur punktum — hvorki fleiri né fęrri. Rétt er aš hafa punktana innan hornklofa […], žannig aš ekki fari į milli mįla aš žeir séu ekki hluti frumtextans, heldur tįkni śrfellingu. Ekki eru fastar reglur um hversu mikinn texta mį fella brott į žennan hįtt. Žaš vęri t.d. ķ meira lagi hępiš aš taka mįlsgrein efst af sķšu beint upp, setja sķšan žrjį punkta og taka svo sķšustu mįlsgrein sķšunnar. Yfirleitt er lķklega rétt aš miša viš aš fella ašeins brott innan śr efnisgrein, eša a.m.k. ekki heilar efnisgreinar.

Athugiš lķka aš vitaskuld mį ekki fella brott texta žannig aš önnur, jafnvel žveröfug merking komi śt. Žannig er algerlega óleyfilegt aš taka mįlsgrein eins og „Ljóst er aš veišileyfagjald er ekki til žess falliš aš efla byggšastefnu ķ landinu“ og birta hana į žennan hįtt: „Ljóst er aš veišileyfagjald er […] til žess falliš aš efla byggšastefnu ķ landinu.“ Žótt formlega séš sé slķk brottfelling leyfileg, vegna žess aš hśn er auškennd, er hśn efnislega ótęk, vegna žess aš hśn snżr viš merkingu mįlsgreinarinnar. Žaš er aš sjįlfsögšu óheimilt ķ fręšilegri umręšu aš beita vķsvitandi blekkingum af žessu tagi; lįta lķta svo śt sem höfundur heimildar hafi allt ašra skošun en žį sem kemur skżrt fram ķ riti hans. Hitt er svo annaš mįl aš aušvitaš er oft hęgt aš tślka skošanir höfundar į mismunandi vegu, og stundum misskilja menn heimildir sķnar.

Beinar tilvitnanir eru felldar inn ķ texta meš tvennu móti. Séu žęr stuttar, 3 lķnur eša minna, eru žęr yfirleitt hafšar ķ gęsalöppum og felldar beint inn ķ samfelldan texta. Slķkar tilvitnanir eru oft ekki heilar mįlsgreinar, heldur lįtnar hefjast og/eša ljśka inni ķ mišri mįlsgrein; og žį žarf stundum aš laga žęr aš meginmįlinu, žannig aš žęr falli į ešlilegan hįtt beint inn ķ textann. Sé tilvitnun breytt ķ slķkum tilgangi, t.d. felld orš innan śr henni eša skotiš inn oršum, gegnir sama mįli og um ašrar breytingar į beinum tilvitnunum; slķkar breytingar žarf aš sżna į skżran hįtt, samkvęmt žeim reglum sem nefndar voru hér įšur, žannig aš ekki fari milli mįla hverju hefur veriš breytt.

Lengri beinar tilvitnanir eru hins vegar oftast inndregnar, a.m.k frį vinstri og stundum frį hęgri lķka; oft afmarkašar meš auknu bili frį meginmįli, bęši į undan og eftir; og oft meš smęrra letri og/eša minna lķnubili en meginmįliš. Žį eru gęsalappir ekki notašar; litiš er svo į aš inndrįtturinn, og leturbreyting og lķnubil ef um žaš er aš ręša, nęgi til aš afmarka textann sem tilvitnun, og gęsalöppum sé žvķ ofaukiš. Gęta žarf žess vel aš taka oršrétt upp og einnig stafrétt og breyta engu; leišrétta ekki aušsęjar villur nema lįta žess getiš. Žaš er erfišara en margur hyggur aš taka rétt upp, og naušsynlegt aš fara vel yfir allar beinar tilvitnanir oftar en einu sinni.

Oft žykir įstęša til aš vekja athygli į einhverju eša leggja sérstaka įherslu į eitthvaš ķ beinni tilvitnun. Žaš er ešlilegast aš gera meš leturbreytingu, skįletra eša feitletra oršiš eša oršin sem um er aš ręša. Slķka breytingu mį žó ekki gera athugasemdalaust; hśn jafngildir žvķ aš oršalagi sé breytt. Ef letri er breytt af žessum sökum veršur aš geta žess; annašhvort strax į eftir breytingunni, og žį innan hornklofa vegna žess aš athugasemdin lendir inni ķ tilvitnuninni; eša eftir aš tilvitnuninni lżkur, og žį dugir aš hafa skżringuna ķ sviga. Ķ slķkum tilvikum setur höfundur žį oft upphafsstafi sķna į eftir skżringunni, t.d. [leturbreyting mķn, E.R.]. Einnig getur stundum veriš įstęša til aš skjóta inn nįnari skżringu į tilteknu atriši sem ekki er augljóst af žeim texta sem tekinn er upp. Žį er heimilt aš gera žaš, en sś skżring veršur aš vera innan hornklofa og merkt ritgeršarhöfundi.

Ķ fręširitum žarf ekki sķšur aš vitna ķ heimildir į erlendum mįlum en ķslensku, og žį vaknar sś spurning hvernig eigi aš fara meš slķkar tilvitnanir; hvort eigi aš birta žęr į frummįlinu eša žżša žęr. Almenna reglan er sś aš oršréttar tilvitnanir eru birtar į frummįlinu. Muniš žaš sem įšur var sagt, aš rétt er aš fara sparlega meš oršréttar tilvitnanir, og nota žęr einkum žegar nįkvęmt oršalag skiptir mįli. Ef tilvitnunin er žżdd į annaš mįl er sś forsenda hvort eš er fallin brott, žvķ aš hversu nįkvęm sem žżšingin er žį er oršalagiš žżšandans en ekki höfundarins. Ķ slķkum tilvikum gerir endursögn sama gagn og er miklu ešlilegri, žvķ aš hśn žykist ekki vera annaš en hśn er.

Stundum er žó farin sś leiš aš hafa tilvitnunina į frummįli inni ķ meginmįlinu en birta ķslenska žżšingu hennar ķ nešanmįlsgrein, eša öfugt. Žį hefur lesandinn bįšar gerširnar fyrir sér, og getur vališ hverja hann notar. Žęgilegast er fyrir hann aš nota ķslensku žżšinguna, en ef hann vill ganga śr skugga um aš örugglega sé fariš rétt meš getur hann alltaf skošaš frumtextann. Höfundurinn losnar žį undan žeirri įbyrgš aš tślka oršalag heimildarinnar, og varpar henni yfir į lesandann. En vitaskuld fer žaš eftir ešli og markhóp ritsmķšarinnar hvaša leiš er farin ķ žessu efni. Ķ grein ętlašri almenningi žętti vęntanlega įstęšulaust aš birta frumtextann; en žar er lķka lķtil įstęša til aš hafa oršréttar tilvitnanir yfirleitt.

Ęskilegt er aš hafa tilvitnanir og tilvķsanir eins nįkvęmar og mögulegt er. Žaš er vitanlega ekki nóg aš skrifa „Vésteinn Ólason hefur sżnt fram į aš ...“ įn žess aš nefna hvaša rit Vésteins er stušst viš; og žaš er ekki heldur nóg aš skrifa „Ķ Ķslenskri bókmenntasögu hefur Vésteinn Ólason sżnt fram į aš ...“. Žar er um aš ręša margra binda verk, og žvķ gęti veriš afar seinlegt aš finna žann staš sem vķsaš er ķ; en eins og įšur er nefnt eiga tilvķsanir ķ heimildir aš vera sannreynanlegar. Meginreglan er sś aš vķsa ķ blašsķšutal, žar sem žvķ veršur viš komiš. Aušvitaš į žaš ekki alltaf viš, t.d. žegar vķsaš er almennt til efnis heillar bókar, eša ķ meginnišurstöšu hennar.

3. Tilvķsanir ķ texta

Form tilvķsana inni ķ texta er meš żmsum móti, og žaš tengist lķka framsetningu heimildaskrįr. Ein ašferš er sś aš hafa allar heimildatilvķsanir nešanmįls, setja tįkn um nešanmįlsgrein žar sem įstęša žykir til aš vķsa ķ heimild. Žį er heimildin oft tilgreind nįkvęmlega žegar hśn er nefnd ķ fyrsta skipti; höfundur, titill, śtgefandi, śtgįfustašur, śtgįfuįr o.s.frv. Sé vķsaš til sömu heimildar sķšar er hins vegar oftast notuš einhvers konar stytting, t.d. bara höfundur og (styttur) titill. Misjafnt er hvort sérstök heimildaskrį fylgir žegar žessi hįttur er hafšur į. Eindregiš er męlt meš žvķ aš hafa lķka heimildaskrį; žaš gerir lesanda oft erfitt fyrir ef ekki er hęgt aš sjį ķ fljótu bragši hvaša heimildir höfundur hefur notaš. Minnist žess aš ein meginnot okkar af heimildum felast ķ žvķ aš lįta žęr vķsa okkur į ašrar heimildir į fljótlegan hįtt, og žaš gera žęr ekki ef fara žarf ķ gegnum hverja einustu nešanmįlsgrein ķ žeim tilgangi.

Önnur ašferš, og sś sem hér er męlt meš, er aš vķsa ķ heimildir inni ķ textanum meš nafni höfundar, įrtali heimildar og blašsķšutali. Athugiš aš venja er aš nota fullt nafn ķslenskra höfunda en eftirnafn erlendra höfunda ķ slķkum tilvķsunum; og milli höfundarnafns og įrtals er bil, en hvorki komma né punktur.

Žetta er žį einkum meš tvennu móti. Annars vegar getur höfundarnafniš stašiš sem órjśfanlegur hluti textans, og žį kemur įrtal og blašsķšutal innan sviga, meš tvķpunkti į milli:

Žessi ašferš er einkum notuš ķ endursögnum. En einnig getur höfundarnafn, įrtal og blašsķšutal allt veriš innan sviga, ekki sķst viš beinar tilvitnanir og tilvķsanir:

Tilvķsun ķ heimild, hvort sem um er aš ręša höfundarnafn og įrtal eša nśmer nešanmįlsgreinar, getur komiš hvort heldur er į undan eša eftir žvķ efnisatriši sem hśn į viš; žaš fer eftir samhengi og ašstęšum. Meginatrišiš er aš enginn vafi sé į žvķ viš hvaša efnisatriši heimildatilvķsunin į.

En einnig getur tilvitnunin komiš fyrst, og sķšan stašiš „eins og Jón Jónsson (1983:27) bendir į“.

Ekki er heldur naušsynlegt aš hafa neinar „umbśšir“ um höfundarnafniš; algengt er aš tilvitnunin sé birt og strax į eftir henni komi: „(Jón Jónsson 1983:27)“. Ef heimildartilvķsun kemur innan sviga aftast ķ beinni tilvitnun žį er punktur (eša annaš greinarmerki sem tilvitnunin endar į) haft į eftir svigagreininni:

Žessi ašferš viš heimildatilvķsanir er hefšbundin ķ mįlfręširitum, og hefur żmsa kosti. Hśn tekur lķtiš plįss, žar sem heimildin er aldrei nefnd nema ķ heimildaskrįnni sjįlfri. Vissulega finnst mörgum aš įrtölin veiti litlar upplżsingar — mun minni en fengjust meš žvķ aš nefna titla ķ nešanmįlsgreinum. Į móti kemur aš lesendur sem kunnugir eru viškomandi sviši lęra fljótt aš tengja įrtölin viš įkvešin rit; allir sem einhverja nasasjón hafa af mįlfręši vita t.d. strax hvaš (Chomsky 1957) merkir, eša (Hreinn Benediktsson 1959). Žess vegna fęr lesandinn oft fullnęgjandi upplżsingar um heimildatilvķsanir höfundar inni ķ meginmįlinu sjįlfu, ķ staš žess aš žurfa aš lķta ķ nešanmįlsgrein — aš ekki sé talaš um ef nešanmįlsgreinarnar eru ekki nešanmįls, heldur aftanmįls.

Ef vķsaš er ķ fleiri en eitt rit eftir sama höfund frį sama įri eru ritin ašgreind meš bókstöfum nęst į eftir įrtalinu; (Kossuth 1978a, Kossuth 1978b) o.s.frv. Sé vķsaš ķ tvö eša fleiri slķk rit ķ sömu heimildatilvķsun er stundum lįtiš nęgja aš nefna höfund og įrtal einu sinni, en sķšan bókstafi eftir žörfum; (Kossuth 1978a, b). Ef vķsaš er oft ķ sömu heimild, einkum ef žaš er meš stuttu millibili, er hęgt aš stytta tilvķsunina og nota t.d. ašeins upphafsstafi höfundar. Žį er žess getiš ķ fyrsta skipti, t.d. „Hreinn Benediktsson (1959) (hér eftir HB)“. Sé žetta gert žarf aš gęta vel samręmis viš heimildaskrįr, sbr. hér į eftir.

Sé žessi ašferš viš heimildatilvķsanir notuš verša nešanmįlsgreinar yfirleitt tiltölulega fįar. Žęr eru žį einkum notašar til einhvers konar śtśrdśra; til aš koma aš efnisatrišum sem höfundi žykja skipta mįli, en eru samt ekki ómissandi hluti meginmįlsins. Žar getur veriš um aš ręša tengingu viš skrif annarra, sögulegan bakgrunn, og żmislegt fleira sem gęti rofiš eša truflaš framvindu meginmįlsins og žį röksemdafęrslu sem žar er aš finna. Einnig getur žar veriš ķtarlegri röksemdafęrsla fyrir tilteknum atrišum en įstęša žykir til aš hafa ķ meginmįli, dęmi, fyrirvarar o.fl. Stundum eru aftanmįlsgreinar eša sk. athugagreinar notašar ķ sama tilgangi, en žęr eru žį aftan viš meginmįl ritgeršarinnar (eša stundum aftan viš hvern kafla, ef um langa ritgerš eša bók er aš ręša). Ķ sjįlfu sér er žaš fyrst og fremst formsatriši hvar slķkir śtśrdśrar eru stašsettir, en aftanmįlsgreinar vilja žó oft vera lengri en nešanmįlsgreinar.

Athugiš aš ķ sjįlfu sér er hugsanlegt — og stundum gert — aš blanda saman žeim tveim ašferšum viš tilvķsanir sem hér hafa veriš nefndar. Žį er vķsaš ķ heimildir meš nafni höfundar og įrtali (og blašsķšutali žar sem įstęša er til), en tilvķsunin hins vegar ekki felld inn ķ meginmįliš, heldur höfš nešanmįls. Žetta er žó óešlilegt. Meginįstęšan fyrir žvķ aš hafa tilvķsanir nešanmįls, frekar en fella žęr inn ķ meginmįl, hlżtur aš vera sś aš koma meiri upplżsingum į framfęri en felast ķ nafni og įrtali; en žaš fer ekki vel į aš rjśfa meginmįliš meš löngum runum. Ef heimildatilvķsun er aftur į móti bara nafn og įrtal rżfur hśn meginmįliš svo lķtiš aš varla er įstęša til aš amast viš žvķ, og žess vegna ekkert unniš meš žvķ aš setja hana ķ nešanmįlsgrein.

Fleiri dęmi um flest af žvķ sem kynnt hefur veriš hér aš framan mį finna ķ žessum ritgeršarbśt.

4. Heimildaskrį

Mikilvęgt er aš gęta samręmis milli heimildatilvķsana inni ķ texta og heimildaskrįrinnar sjįlfrar. Sé vķsaš ķ höfund og įrtal inni ķ textanum veršur aš byggja heimildaskrįna upp į sama hįtt; hafa žar fyrst höfundarnafniš og sķšan śtgįfuįr heimildarinnar. Sé vitnaš ķ fleiri en eitt rit eftir sama höfund er notaš langt strik (slegiš 3-5 sinnum į -) ķ staš nafnsins ķ öšrum heimildum en žeirri fyrstu. Ef heimild tekur fleiri en eina lķnu er venja aš ašrar lķnur en sś fyrsta séu inndregnar um 3-5 stafbil (sk. „hangandi inndrįttur“ (hanging indent)). Oft er haft meira lķnubil milli heimilda en innan žeirra, en žaš er žó ekki algilt.

Skrįnni er rašaš ķ stafrófsröš eftir nöfnum höfunda, og fullt nafn tilgreint, ef kostur er. Ķslenskum höfundum er rašaš į eiginnafn en erlendum į ęttarnafn, og žį komma milli žess og eiginnafns. Ef ritiš er eftir fleiri en einn erlendan höfund eru žó nöfn annarra höfunda en žess fyrsta höfš ķ réttri röš, ž.e. eiginnafn į undan. Stundum er reyndar lįtiš duga aš nota upphafsstaf eša -stafi ķ eiginnafni eša -nöfnum erlendra höfunda. Ef höfundar eru fęrri en žrķr eša fęrri eru allir taldir upp, en séu žeir fleiri er oft (žó ekki alltaf) lįtiš nęgja aš nefna žann fyrsta og bęta sķšan viš „o.fl.“. Punktur er hafšur į eftir höfundarnafni og lķka į eftir įrtali.

Į eftir įrtalinu kemur nafn žeirrar heimildar sem vķsaš er ķ; bókar eša greinar. Ef um bók er aš ręša er titillinn skįletrašur (eša undirstrikašur), og punktur į eftir. Sķšan koma oft frekari upplżsingar um bókina, s.s. um undirtitil, ritröš, śtgįfu, ritstjóra o.fl., allt meš venjulegu (beinu) letri, og punktur į eftir. Aš lokum kemur nafn śtgefanda (forlags), komma, og žį śtgįfustašur og aš lokum punktur.

Ef heimildin er grein ķ tķmariti er titill hennar (nęst į eftir įrtalinu) meš beinu letri, en oft innan gęsalappa. Žį kemur titill tķmaritsins skįletrašur, og aš lokum įrgangur og blašsķšutal, meš tvķpunkti į milli.

Sé um aš ręša kafla ķ bók kemur kaflaheitiš nęst į eftir įrtali, oft innan gęsalappa. Sķšan kemur nafn ritstjóra safnritsins, ef um žaš er aš ręša, og (ritstj.) ķ sviga į eftir. Žį kemur titill ritsins skįletrašur, komma į eftir honum, sķšan „bls.“ og blašsķšutal kaflans. Aš lokum kemur nafn śtgefanda, komma, og śtgįfustašur.

Athugiš aš hér hefur ašeins veriš drepiš į helstu tilvik, en um nįnari leišbeiningar mį vķsa ķ Handbók um ritun og frįgang. Hér mį aš lokum sjį dęmi śr heimildaskrį žar sem flest af žvķ sem nefnt hefur veriš hér aš framan kemur fyrir.

Naušsynlegt er aš gęta žess aš fullt samręmi sé milli tilvķsunar ķ texta og heimildaskrįr. Lesandinn į kröfu į žvķ aš geta gengiš beint og umsvifalaust aš heimild eftir tilvķsun ķ textanum. Žetta žżšir t.d. aš žaš er algerlega óheimilt aš vķsa ķ Ķslenska oršabók (1983) ķ texta, en raša ritinu sķšan į ritstjórann, Įrna Böšvarsson, ķ heimildaskrįnni. Lesandinn er ekkert skyldugur til aš vita hver var ritstjóri oršabókarinnar; og hann mį ekki grķpa ķ tómt ef hann flettir ritinu upp undir ķ ķ heimildaskrįnni. Ef heimildatilvķsun hefur veriš stytt inni ķ texta, žannig aš t.d. „HB“ er lįtiš standa fyrir „Hreinn Benediktsson (1959)“ veršur lesandinn aš geta flett upp į „HB“ ķ heimildaskrįnni, og fundiš eitthvaš sem svo: „HB=Hreinn Benediktsson (1959).“ Undir „Hreinn Benediktsson (1959)“ er sķšan aš finna nįnari upplżsingar um heimildina.

En ekki er sķšur įstęša til aš gęta samręmis milli skrįningar ķ heimildaskrį og heimildarinnar sjįlfrar. Žannig veršur t.d. aš gęta žess vel aš stafsetning ķ ritinu kann aš vera önnur en sś sem nś gildir, og ef rit heitir Ķslenzk mįlfręši meš z veršur aš skrį žaš žannig ķ heimildaskrį. Athugiš lķka vel aš fara eftir žvķ sem stendur į titilblaši heimildarinnar. Stundum er ósamręmi milli žess sem stendur į kili eša kįpu og upplżsinga į titilblaši, og žį er žaš titilblašiš sem gildir.

Oft velta menn žvķ fyrir sér hvaša rit eigi aš hafa ķ heimildaskrį, og mörgum hęttir til aš ženja heimildaskrįna śt; setja žar alls kyns rit sem žeir hafa litiš ķ viš ritgeršarsmķšina, įn žess aš ķ žau sé nokkurn tķma vitnaš. Žaš er rangt. Ķ heimildaskrį eiga ašeins aš vera žau rit sem hafa nżst höfundi beint, og ef žau hafa nżst beint į aš vķsa til žeirra žar sem žess gagns sér staš. Ef höfundur telur sig hafa haft gagn af einhverju riti og vill žess vegna hafa žaš ķ heimildaskrį, en hefur aldrei vķsaš ķ žaš ķ ritgeršinni, žarf hann aš athuga sinn gang. Ef hann getur ekki fundiš neinn staš ķ ritgeršinni žar sem honum finnst ešlilegt aš vķsa ķ heimildina getur žaš bent til žess aš hśn hafi ekki nżst honum neitt, žótt honum hafi fundist žaš, og žį į aš sleppa henni śr heimildaskrį. Stundum getur höfundur tengt heimildina lauslega viš einhvern kafla, žótt hann geti ekki tengt hana viš neitt einstakt efnisatriši ķ honum, og žį er hęgt aš segja aftast ķ kaflanum: „Ķ žessum kafla hefur m.a. veriš höfš hlišsjón af hugmyndum Jóns Jónssonar (1987) um žetta efni.“